Ketvirtoje ir paskutinėje gavėnios meditacijoje popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa užbaigė ciklą apie Mariją ir Velykų slėpinį. Ankstesnėse meditacijose jis svarstė, ką reiškia Dievo Motinos titulas, balandžio 3 dienos meditacijoje – tikinčiųjų Motinos arba Bažnyčios Motinos titulai. Dėl pandeminės situacijos popiežius Pranciškus ir Romos kurijos vadovai t. Cantalamessa pamokslo klausė nuotoliniu būdu.
Jei Dievo Motinos titulas buvo pripažintas iškilmingai ir visuotinai, nes susijęs su centrine mūsų tikėjimo tiesa, jog Kristus yra Dievas ir žmogus viename asmenyje, tai tikinčiųjų Motinos titulo ryšys su tikėjimo branduoliu mažesnis, jis atspindi ne visų, o kai kurių Bažnyčių doktriną ir pamaldumą.
Katalikų Bažnyčioje Marija vadinama „tikinčiųjų Motina“ ne vien todėl, kad būtų pagerbta dar vienu titulu, bet tam, kad tikinčiųjų tikėjimo gyvenimas augtų ir stiprėtų. Marijos kaip Jėzaus motinos vaidmenyje galima pabrėžti du momentus: pradėjimą ir gimdymą. Šie du momentai yra ir dvasinėje tikinčiųjų motinystėje. Pirmasis įvyko tada, kai ji ištarė „Taip“ Dievo sumanymui savo širdyje. Antrasis – po Kryžiumi, kai Jėzus ją paskiria būti Jono motina. Jau pirmaisiais amžiais krikščionių autoriai gretino Mariją su „Moterimi“ iš Pradžios knygos (Pr 3, 15) Evangelijos pagal Joną 16 skyriaus (Jn 16, 21) ir Apokalipsės (Apr 12).
„Moterie, štai tavo sūnus!“, „Štai tavo motina!“ (žr. Jn 19). Jonas patikimas Marijai, o Marija – Jonui, tačiau tai neišsemia Jėzaus žodžių prasmės. Žinome, jog evangelistas Jonas, kalbantis simboliais ir metaforomis, labai atidžiai parenka ką ir kaip pasakoti, kiekvienas žodis nurodo į Rašto išsipildymą. Tai dar labiau galioja paskutinėje Jėzaus žemiškojo gyvenimo scenoje. Todėl tiek senieji autoriai, tiek šiuolaikinė egzegezė įžvelgia daugiau nei vien asmeninę prasmę.
Jėzaus žodžiai ne vien aprašo, bet ir kuria tikrovę – taip buvo įsteigtas Eucharistijos sakramentas, kurio metu duona virsta Kūnu. Panašiai, anot t. Cantalamessa, galime suprasti ir Jono evangelijos eilutes. Jėzus įsteigia Marijos motinystę. Žinoma, ne tokiu pat būdu ir prasme, kokia esti Dievo tėvystė. Apaštalas Paulius rašo korintiečiams, jog „paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje“. Jei Kristaus apaštalas gali taip sakyti, tai dar labiau tai gali ištarti Kristaus Motina.
T. Cantalamessa priminė, jog Vatikano II Susirinkimo tėvai patikslino (Lumen gentium, 60-61), jog Marija yra mūsų motina dvasinėje ir malonės plotmėje, nes nuo pat pradžių buvo Išganytojo bendradarbė, tačiau jokiu būdu nepakeičia ir nesumažina jo darbo. Marija nėra virš arba už Bažnyčios, tačiau tobuliausias jos narys.
Tačiau ką reiškia priimti Mariją kaip savo motiną praktiškai? Tai, kad, kaip ir Jonas, priimame ją į savo dvasinį gyvenimą. Verta atkreipti dėmesį į štai ką: jei Marija tapo evangelisto Jono namų, draugų, maldos ir veiklos rato dalimi, ar įmanoma įsivaizduoti, kad lėtai ir ilgai brandinta, vėliausiai parašyta ir nuo kitų besiskirianti Evangelija gimė be jos įtakos? Su Marijos pagalba galima tobuliau pažinti Jėzų ir veikti. Tai yra sveikas pamaldumo į Mariją ir savęs patikėjimo jos motinystei branduolys. Jo nereikėtų supriešinti su Šventosios Dvasios darbu, nes pati Marija yra privilegijuotas Dvasios įrankis kreipti tikinčiuosius į Kristų. Ji gali būti mūsų mokytoja, nes pati yra tobula mokinė, geriau už kitus žinanti Dievo troškimus. (RK / Vatican News)
