Minint 15-ąsias šv. Jono Pauliaus II mirties metines, kardinolas Angelo Comastri, popiežiaus vikaras Vatikano valstybei, kalba apie šventojo popiežiaus liudijimą.
Praėjo 15 metų nuo Karolio Wojtylos mirties. Nepamirštamos dienos, kai šv. Jonas Paulius II iškeliavo į Tėvo namus po ilgos ligos, jo krikščioniškas liudijimas pritraukė ne tik tikinčiuosius, bet ir žmones nutolusius nuo Bažnyčios. Šiandien plintanti epidemija, augantys ligos atvejai, kasdienė akistata su didėjančiu mirusiųjų skaičiumi užklupo pasaulį nepasiruošusį, atskleidė daugelio žmonių dvasinį veidą. Kardinolas cituoja žurnalistą Indro Montanelli, kuris prieš mirtį prisipažino: „Jei turiu užmerkti akis nežinodamas, iš kur ateinu, kur einu ir ko atėjau į šią žemę, ar vertėjo atmerkti akis? Konstatuoju, kad man nepavyko“. Jo žodžiai atspindi situaciją, kurią išgyvena dalis mūsų laikų žmonių. Dar ir dėl to epidemija gąsdina, nes daugelio žmonių tikėjimas užgeso.
Jonas Paulius II buvo tvirtas krikščionis, jo tikėjimas nušvietė jo gyvenimą. Tie, kas sutikdavo Joną Paulių II, sakydavo, jog jis nepaisant skausmo atrodo ramus ir kupinas džiaugsmo. Pasak kardinolo Comastri, popiežius žinojo, kad gyvenimas – tai greitai bėgantis takas link Didžiosios Šventės: Dievo glėbio. Tačiau reikia ruoštis tam susitikimui, palikti išdidumą ir egoizmą, kurių visi turime, kad galėtume apkabinti tą, kuris yra Meilė be šešėlių. Ši nuostata padėjo išgyventi Jonui Pauliui II kančias. Jis niekada neprarado ramybės, nes visada matė gyvenimo tikslą. Šiandien daugelis netiki gyvenimo tikslu, gyvena su skausmu ir nusivylimu, nemato, kas yra anapus skausmo.
Skausmas visus gąsdina, tačiau mes, krikščionys, išgyvename jį kartu su Nukryžiuotuoju Kristumi. Laikydamiesi jo, skausmą pripildome Meilės ir perkeičiame į stiprybę, nugalinčią egoizmą. Jonas Paulius II mokė, kaip meilės atpirktas skausmas virsta priešnuodžiu savanaudiškumui. Tai įmanoma tik atveriant širdį Jėzui. Tik su Juo žmogus gali suprasti ir įvertinti skausmą.
Šiemet Velykos bus kitokios, siekiant užkirsti kelią viruso plitimui. Ir Jono Pauliaus II paskutinės Velykos buvo pažymėtos ligos, izoliacijos. Ko galėtume pasimokyti iš jo, žvelgdami į šiandienos situaciją? Kardinolas primena nepamirštamą sceną, kurią transliavo televizija paskutinį šv. Jono Pauliaus II Didįjį penktadienį: nebeturintis jėgų popiežius rankose laikė Nukryžiuotąjį, žvelgdamas į jį su meile, tarsi sakydamas: „Jėzau, ir aš esu ant kryžiaus kaip Tu, su Tavimi laukiu Prisikėlimo“. Visi šventieji taip gyveno.
Šiomis dienomis kasdien transliuojama „Viešpaties Angelo“ ir Rožinio malda iš Vatikano, prie kurios jungiasi daugybė žmonių. Mintyse iškyla Jonas Paulius II, kuris buvo labai pamaldus Marijai. Ant jo vyskupo herbo buvo užrašyta: „Totus tuus“ („Visas tavo, Marija“). Marija buvo šalia Jėzaus nukryžiavimo metu, ji tikėjo, kad tą akimirką Dievas nugalėjo žmonių blogį, nugalėjo per Meilę, kuri yra visagalė Dievo jėga. Ištardamas: „Moterie, štai tavo sūnus“, Jėzus patiki Marijai žmones, kad ji padėtų jiems perkeisti skausmą į meilę, kad padėtų patikėti, jog gerumas yra ta jėga, kuri nugali blogį. Jonas Paulius II tuo tikėjo, jis patikėjo save Marijai ir su ja perkeitė skausmą į meilę.
Kardinolas A. Comastri prisiminė kaip 2003 m. kovą Jonas Paulius II pakvietė jį pamokslauti per rekolekcijas Romos kurijai. Po jų popiežius labai šiltai priėmė kardinolą ir tarė, jog norėtų padovanoti kardinolui tokį kryžių, kaip jo paties. Kardinolas, pasinaudodamas žodžių žaismu, atsakė: Šventasis Tėve, būtų sudėtinga priimti tokį kryžių kaip Jūsų...” Tada Jonas Paulius II nusišypsojęs pasakė, kad kalbėjo apie ant krūtinės nešiojamą kryžių. Ir pridūrė: „Ir Jūs turėsite savo kryžių: perkeiskite jį į meilę. Tai išmintis, nušviečianti gyvenimą“. Kardinolas Comastri sako nepamiršęs to nuostabaus patarimo. (DŽ / VaticanNews)
