Tai ir pasakojimas apie mus, apie kiekvieną iš mūsų. Tai mes būname mirę dvasia, dėl mūsų liejamos ašaros, mums yra skelbiamas tikėjimas ir mes, kartais taip nerangiai ir sunkiai, keliamės, kad atsilieptume į nuolat skambantį Viešpaties klausimą: „Ar tai tiki?“…
Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. Seserys nusiuntė jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“. Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“ Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena?! Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos“. Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“. Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“. Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį“. Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“
Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.
Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti. O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“. Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“
Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“. Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“. Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“. Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį. (Jn 11, 1-45).
NENUGALIMAS TIKĖJIMAS
Kai žmogus pamato, kad jo gyvybei gresia pavojus, jis supranta, kaip myli gyvenimą. Jam iš po kojų slysta žemė, o jis ieško bent kokios atramos, kad tik ilgiau galėtų jausti tą brangią Dievo dovaną – gyvybę. Lozoriaus seserys tai patyrė, matydamos, kad jų brolis miršta, ir, be abejo, kreipėsi į Jėzų, tą, kuris „mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių“. Meilė visuomet kreipiasi į mylimąjį ir laukia atsakymo: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“
Jėzus iškart parodo, kad Jis yra gyvenimo Viešpats. Jis žino, kad ši mylimo draugo liga yra galimybė parodyti tikėjimą, jį sustiprinti ir pilnai atskleisti, todėl laukia dar dvi dienas, neidamas į Betaniją, o paskui sako: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“. Tai ne miegas, apimantis sveikstantį ligonį, bet mirties miegas…
Jėzus atvyksta į nelaimės nuojauta alsuojančius namus, o Morta išeina Jo pasitikti. Tarp jųdviejų užsimezga nepaprastai reikšmingas pokalbis, kurio svarbos pervertinti neįmanoma. Dar vieną kartą Jėzus prabyla apie tikėjimą. Morta šeimos draugui patiki savo širdies skausmą: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. Jos žodžiai nereiškia skundo ar pasidavimo. Morta žino, kad, ko tik Jėzus nepaprašytų dangaus Tėvo, šis tai suteiks. Jėzus pats tai aiškiai pasako, tvirtai, užtikrintai, skausmo sužeista, bet meile liepsnojančia širdimi: „Tavo brolis prisikels“. Morta žino, kad Lozorius prisikels pasaulio pabaigoje, ir tai išpažįsta, bet vėl susilaukia Jėzaus atsakymo. Viešpats pasako, kodėl Jis šiuo metu yra įėjęs į žmonijos istoriją: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“. Tai yra mūsų tikėjimo išpažinimo esmė: Jėzus iš tikrųjų yra prisikėlimas ir gyvenimas, ir Jo akivaizdoje dingsta baimė, ji nebeturi jokio pagrindo. Išganytojas dar prideda: „Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“.
Jėzus sugrąžins į žemiškąjį gyvenimą Lozorių, tuo pačiu visiems savo sekėjams sakydamas: „Mano gyvenimas, kurį jums duosiu, yra amžinas. Ar tai tiki?“
Šis klausimas yra skirtas kiekvienam žmogui. Žmogui, besijaučiančiam tarsi vabalėliui jį supančių pavojų akivaizdoje, savo pasimetusiam kūriniui, paklydusiam gyvenimo dykumoje, Jėzus, žvelgdamas į kiekvieno mūsų širdį, atkakliai kartoja: „Ar tai tiki?“ Ypač svarbu parengti savo širdį tinkamai atsiliepti į šį klausimą tą dramatišką mirties akimirką, kai kiekvienas žmogus pasijunta vienišas, kai nyksta viskas, kas iki tol atrodė taip svarbu. Tada turėsime iš savo širdies gelmių tarti: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris atėjo į šį pasaulį“.
Šiame dialoge dar stinga Marijos meilės. Jai irgi reikia išblaškyti savo tikėjimo sutemas, susitikti šviesą. Šio susitikimo metu visi verkia: Marija, Morta ir visi dalyvaujantieji, ir šis verksmas leidžia Jėzui parodyti savo meilės didybę bei jausmus. Jis susijaudinęs klausia dalyvaujančių, kur jie palaidojo Lozorių, ir, priėjęs prie kapo, taip pat nesulaiko ašarų. Verta ilgiau stabtelėti ties šiuo epizodu.
Jėzus verkia… Dievo Sūnus verkia dėl kenčiančio žmogaus. Jėzus verkia dėl mūsų silpnybių. Viešpats verkia dėl mūsų baimių, mūsų menkumo, mūsų nesugebėjimo priimti Dievo malonę. Jis prisilietė prie žmonių skausmo ir nebegali susivaldyti. Jis verkia, ir Jo verksmas yra toks, kad, matantieji tai, nustebę sako: „Štai kaip jis jį mylėjo!“
Atsidūręs prie kapo Jėzus, dar tebebūdamas susijaudinęs, liepia: „Nuriskite akmenį!“, o į Mortos priminimą: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“, atsako: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Pamatyti Lozoriaus prikėlimą, reiškia: pamatyti Dievo šlovę. Tas stebuklas buvo reikalingas, kad žmonių akys atsivertų tikėjimui.
Iš tiesų tai ir pasakojimas apie mus, apie kiekvieną iš mūsų. Tai mes būname mirę dvasia, dėl mūsų liejamos ašaros, mums yra skelbiamas tikėjimas ir mes, kartais taip nerangiai ir sunkiai, keliamės, kad atsilieptume į nuolat skambantį Viešpaties klausimą: „Ar tai tiki?“…
Keliamės, kad pamatytume Dievo šlovę… mumyse.
(Mons. Adolfas Grušas)
