Popiežiaus pamokslininkas penktadienio rytą sakė trečiąjį gavėnios pamokslą Romos kurijai. Kaip ir kitais gavėnios penktadieniais, t. Raniero Cantalamessa kalbėjo ne betarpiškai popiežiui ir kardinolams, bet buvo perduotas jo meditacijos įrašas.
Kapucinas popiežiaus pamokslininkas apmąstė Motinos Marijos stovėjimą prie Jėzaus kryžiaus. Ji ten stovėjo kartu su kitomis moterimis, kartu buvo ir vienas iš Viešpaties mokinių, tačiau jos buvimas po Jėzaus kryžiumi visai kitoks, negu kitų. Ji kentėjo kaip motina, netekusi sūnaus.
Ir Bažnyčia yra pašaukta, kaip Marija, būti prie nūdienos laikų kryžių: būti su vargstančiais, kenčiančiais, pažemintais, sužeistais žmonėmis. Ji turi būti prie Jėzaus kryžiaus ne su nusivylimu, bet su viltimi. Neužtenka užtarti varguose ar stengtis juos kiek nors palengvinti. To per mažai. Visi tai gali daryti, net tie, kurie nežino apie prisikėlimą. Bažnyčia turi suteikti viltį skelbdama, kad kentėjimas nėra nesąmonė, bet turi prasmę, nes bus prisikėlimas iš numirusių. Bažnyčia turi pagrįsti „savyje gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15). Žmonėms reikia vilties kaip deguonies. Ir Bažnyčiai reikia vilties, kad tęstų savo kelionę per istoriją, nesijaustų priešiškumų prislėgta.
Tėvas Cantalamessa priminė, kad taip pat popiežius kovo 11 dieną, pirmojoje katechezėje po bendrųjų audiencijų šv. Petro aikštėje atšaukimo dėl koronaviruso epidemijos, kvietė išbandymų laikotarpį išgyventi su ištverme, atsakomybe ir viltimi. Palaikyti gyvą viltį reiškia atrasti, kad dar kažką galima padaryti, kad nesame palikti tuštumoje. Reikia stengtis, kad neužleistume vietos nevilčiai. Reikia pakelti kančią kantriai, su viltimi, po Jėzaus kryžiumi. Tai buvo didysis Motinos Marijos uždavinys, kurį ji įvykdė neprasdama vilties ir tuo šią valandą nori padėti ir mums. (SAK / VaticanNews)
