Zimbabvės katalikų vyskupų konferencija prisidėjo prie kreipimosi į tarptautinę bendruomenę: be pagalbos iš išorės net aštuoniems milijonams asmenų gresia badmiriavimas.
„Maisto trūkumas smogs miestų ir kaimų bendruomenėms. Milijonai mokyklinio amžiaus vaikų, pabėgėlių ir vargšų kenčia nuo sausros. (...) Mūsų ligoninių darbuotojai sako, kad ką tik gimę kūdikiai jau nėra sveiki, kaip ir jų motinos, kurios maitinasi tik kartą per dieną ir negali pagaminti pakankamai pieno kūdikiams: tai neigiamai paveiks jų vystymąsi ir augimą“, – sakė Hararės arkivyskupas Robertas Christopheris Ndlovu, krašto episkopato pirmininkas.
Badmiriavimo grėsmė Zimbabvėje priklauso nuo žmogiškų ir nuo gamtinių priežasčių. Žmogiškos priežastys apima visa tai, dėl ko Zimbabvė yra viena iš neturtingiausių pasaulio ekonomikų. Tačiau kraštas taip pat kenčia nuo didžiausios sausros per pastaruosius keturiasdešimt metų. Sausra sunaikino pasėlius, nuo jos kenčia visas gyvasis pasaulis: dar 2019 metais pasirodė dramatiški reportažai iš Zimbavės nacionalinių parkų, kuriuose nuo troškulio nugaišo šimtai dramblių ir kitų gyvūnų.
Sausra susijusi su vadinamuoju „El Ninjo“ reiškiniu, vandenyno srovių ir vėjų svyravimais, kurie kartojasi nereguliariais, tačiau dažnėjančiais periodais; seniau kas dvidešimt, dabar, spėjama, kas dešimt metų. Jei vienuose regionuose šie svyravimai lemia liūtis ir potvynius, tai kituose ilgalaikę sausrą.
Pakankamo ir visaverčio maisto trūkumas Zimbabvėje augo. Jei 2016 – 2017 metais buvo kalbama apie badmiriavimo riziką maždaug keturiems milijonams žmonių, tai 2020 metais, kaip priminė Zimbabvės sostinės arkivyskupas, jau dvigubai didesniam skaičiui: aštuoniems milijonams. (RK/ Vatican News)
