Jėzuitas Jorge Mario Bergoglio – nuo 2013 metų popiežius Pranciškus – yra pirmas jėzuitas popiežius Bažnyčios istorijoje. Šiomis dienomis sukanka jo vienuolinio gyvenimo jėzuitų ordine pradžios, pirmųjų įžadų ir išrinkimo Romos vyskupu ir popiežiumi metinės.
21 metų argentinietis Jorge Mario Bergoglio įstojo į Jėzaus draugija 1958 metų kovo 11 dieną. Todėl šiemet sukanka jo vienuolinio gyvenimo 62-osios metinės. Taip pat sukanka popiežiaus pirmųjų įžadų, kuriuos jis davė jėzuitų ordine 1960 metų kovo 12 dieną 60-osios metinės. Bergoglio, kurį laiką buvęs Argentinos jėzuitų provincijolas ir vėliau Argentinos sostinės Buenos Airių arkivyskupas, 2013 kovo 13 dieną buvo išrinktas popiežiumi.
Jorge Mario Bergoglio jaunystėje pradėjo svarstyti apie eilinio dvasininko pašaukimą, todėl buvo priimtas į Buenos Airių arkivyskupijos kunigų seminariją. Netrukus planus sujaukė plaučių liga ir sudėtinga chirurginė operacija. Pasigydęs jis nebegrįžo į kunigų seminariją, o įstojo į Jėzaus draugiją – nusprendė, kad misionieriškas jėzuitų pašaukimas jam labiau tinkamas. Tada dar jaunas jėzuitas Jorge Mario Bergoglio net nepagalvojo, kad sveikatos problema jam bus kliūtis vykti į misijas, todėl per po to sekusius gyvenimo metus jam teko misionieriškąjį pašaukimą vykdyti kitais būdais, kaip vyskupui, kardinolui ir popiežiui.
„Kaip ir kiti vienuoliai, jėzuitai duoda skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus. Nekurdami šeimos dėl dangaus karalystės, jie yra laisvi gyventi dėl kitų. Nesivaikydami pelno ir patogumų gali eiti pas visus, taip pat vargingiausius. Ypač pabrėžiamas jėzuitų klusnumas. Iš tiesų, jei bendruomenė nori veiksmingai darbuotis, joje turi būti darna ir vienybė. Atsižvelgdamas į kiekvieno sugebėjimus, pasirengimą ir turimus poreikius, vyresnysis skiria jam veiklos sritį. Taip išvengiama subjektyvumo ir siauro individualizmo, o klusnumas tampa veiksmingu apaštalavimo įrankiu.
Jėzuitai duoda dar ir ketvirtąjį įžadą. Esmines Jėzaus draugijos ypatybes apibudinančiame dokumente rašoma, kad jėzuitai „šalia įprastinių trijų įžadų dar įsipareigoja ypatingu įžadu vykdyti tai, ką dabartinis ar būsimas Romos popiežius įsakytų dėl sielų pažangos ir tikėjimo skleidimo. Mes būsime įpareigoti tuoj pat keliauti, be jokių aiškinimųsi ar išsisukinėjimo, kiek nuo mūsų priklauso, į bet kurią vietą, į kurią jis nuspręstų mus siųsti“. Jėzuitas neturi nuolatinės gyvenamos vietos, jis vyksta ir gyvena ten, kur skiria vyresnieji, kur jis bus naudingesnis Bažnyčiai. Tad jėzuitas – misijos žmogus, tęsiantis Jėzaus pasiuntinybę: „Kaip mane siuntė Tėvais, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 19)“. (jezuitai.lt)
Jėzaus draugija po Vatikano II susirinkimo neišvengė nesusipratimų su popiežiais dėl „ketvirtojo įžado“. Jonas Paulius II net buvo paskyręs jėzuitams laikiną vadovą vietoj jų pačių išrinkto vyresniojo. Konkretūs priekaištai buvo parama kairuoliškai išsivadavimo teologijai, apsisprendimas dėl vargstančiųjų, ar kritikos popiežiui dėl Humane vitae.
Popiežiai nuoširdžiai rūpinosi sutvirtinti ir praplėsti istorinius Šventojo Sosto ryšius su Jėzaus draugija. Apie tai liudija draugijos vyresniojo tėvo Kolvenbacho pakvietimas 1987 metais skaityti popiežiaus gavėnios rekolekcijas. Pasak istoriko Gianni La Bella, Vatikanas Benedikto XVI laikais įvairiais būdas stengėsi parodyti Buenos Airių arkivyskupą, kardinolą Jorge Mario Bergoglio kaip „tobulo jėzuito“ pavyzdį, žmogaus ištikimo jėzuitų pradžios charizmai, ordino vidaus gyvenimui ir Bažnyčiai pagal steigėjo šv. Ignaco Lojolos pavyzdį.
Jėzaus draugijai atsivertė visiškai naujas istorinės reikšmės puslapis su Bergoglio išrinkimu popiežiumi Pranciškumi, tam tikru būdu tapusiu visos jėzuitų šeimos pirmuoju vyresniuoju. Tai ypač akivaizdu per popiežiaus susitikimus su Jėzaus draugijos nariais Romoje ir per jo keliones į užsienį.
Lankydamasis Tailande 2019 lapkritį, popiežius paragino jėzuitus iš visų jėgų darbuotis dėl žmonių orumo ir krašto gerovės:
„Ypač mums, jėzuitams, reikia atviromis akimis žvelgti į tikrovę, pateikti ją Viešpačiui, melstis ir atrasti savo mažąjį takelį. Bet kartais trokštame, kad viskas būtų gerai suplanuota, tikslu, griežta, apibrėžta tuo pačiu būdu: tada tampame pagonimis, nors ir esame apsirengę kaip kunigai. Manau, kad Jėzus šia prames taip daug kalbėjo apie fariziejišką veidmainystę“, – sakė popiežius Pranciškus. Pasak jo, atsargumo ir pusiausvyros reikia, tačiau ne to, kas galiausiai leidžia nusiplauti rankas ir laikytis atstumo.
Vilniuje 2018 metais jėzuitas popiežius Pranciškus kalbėjo, kad jėzuitai privalo žinoti, kaip eiti pirmyn: „Jėzuitas turi dirbti neprarasdamas ramybės, neprarasdamas susitikimo su Viešpačiu, neprarasdamas poilsio. Tai svarbu. Pirmiausia jėzuitas turi daryti tai, ko kiti nedaro ar negali daryti. Tai pirmas veiklos įstatymas jėzuitams. Antrasis – darbas neturi trukdyti artimam ryšiui su Viešpačiu. Trečiasis – darbas neturi atimti ramybės. Ketvirtasis – nedaryk to, ką gali deleguoti kitiems“.
Popiežius Lietuvos ir Latvijos jėzuitus ragino semtis įkvėpimo iš popiežiaus šv. Pauliaus VI 1974 metų kalbos jėzuitų generalinės kongregacijos nariams ir iš Dievo tarno t. Pedro Arrupe, buvusio jėzuitų vyresniojo, paskutinės kalbos, kurios esmė: neapleiskite savo maldos gyvenimo! (SAK / VaticanNews)
