Kai priartėsite prie gyvenimo pabaigos, vienintelis reikšmingas dalykas bus toji meilė, kurią davėte ir gavote. Kelionėje į kitą pasaulį vienintelis dalykas, kurį jūs pasiimsite su savimi, bus meilė; ir vienintelė, kurią paliksite šiame pasaulyje, taip pat bus meilė. Nieko daugiau.
Svarbu suvokti, kad žmonės, ne daiktai. Kiek daug dėmesio skiriame įvairiems niekniekiams, mašinom, namams, organizacijoms – materialinei gerovei. Jei visą šį laiką ir dėmesį skirtume žmonėms, pasaulis tikrai būtų kitoks.
Atraskime laiko, žvelgti į akis, klausytis, išmokime kartu verkti, drąsinti vienas kitą, juoktis, keliauti.
Tik šitai mes nusinešime su savimi... Save ir savą gebėjimą mylėti. Ne daiktus, drabužius, netgi ne šį kūną...
Tėtis su sūnumi vaikščiojo po krautuvėles ir dideles universalines parduotuves. Tėtis nešė plastiko maišelį, pilną pirkinių, ir kreipdamasis į berniuką sušuko:
– Nupirkau tau rožinį kombinezoną, nupirkau judantį robotą, nupirkau futbolininko kepuraitę... Ką dar turėčiau tau nupirkti?
– Paimk mane už rankos, – paprašė sūnus.
Išgelbėti pasaulį užtenka, kad kiekvienas, nors ir visiškai mažas, išdrįstų pradėti. Pradėti matyti... Maryti, tai ko nesugeba regėti akys...
Ko pasauliui labiausiai reikia?
Truputėlį daugiau didžiadvasiškumo ir kuo mažiau godumo.
Duoti šiek tiek daugiau ir reikalauti kuo mažiau.
Truputį dažniau šypsotis ir rečiau maivytis.
Kuo mažiau spardyti parpuolusįjį.
Daugiau „mes“ ir mažiau „aš“.
Truputi daugiau juoktis ir mažiau verkti.
Truputi daugiau gėlių gyvenimo kelyje.
Ir kuo mažiau – ant kapų.
[pgl. A.J. Jackson ir B. Ferrero)
