Vasario 19 dieną popiežius Pranciškus pratęsė katechezių ciklą apie aštuonis palaiminimus ir šio trečiadienio audiencijoje kalbėjo apie trečiąjį palaiminimą. Katechezės pradžioje buvo perskaityti šie 37 psalmės žodžiai: „Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera, gyvensi krašte ir būsi saugus. Susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio – neapmaudauk, – tai tik į pikta veda. Juk nedorėliai bus pakirsti, bet tie, kurie laukia Viešpaties, paveldės žemę. Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus – žvalgysies po vietą, kur jis buvo, jis bus dingęs. Bet kuklieji paveldės žemę, gėrėsis gausia gerove“ (Ps 37, 3.8–11)
„Palaiminti romieji: jie paveldės žemę (Mt 5, 5)“
Pasak Šventojo Tėvo, romumas – švelnumas, malonumas, nesmurtingumas – geriausiai išryškėja konflikto situacijoje, susidūrus su priešiškumu. Kiekvienas gali atrodyti romus tada, kai aplink viskas ramu. Tačiau kitas dalykas, kai susiduriama su spaudimu, su puolimu ir įžeidimais.
Vienoje eilutėje šv. Paulius rašo apie „Kristaus romumą ir švelnumą“ (2 Kor 10, 1). Šv. Petras prisimena, jog Jėzus šmeižiamas neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui (žr. 1 Pt 2, 23). Jėzaus romumas ypatingai atsiskleidžia kančioje ant kryžiaus.
Šventajame Rašte žodis romus taip pat gali reikšti kuklumą ir asmenis, kurie neturi nuosavos žemės. O trečiasis palaiminimas tvirtina, kad būtent jie paveldės žemę.
Trečiasis palaiminimas atkartoja 37 psalmės sąsają tarp romumo ir žemės paveldėjimo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai du nesusiję, netgi vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Juk žemės nuosavybė yra tipiška konflikto priežastis: dažnai kovojama dėl teritorijų užvaldymo ir dėl vyravimo jose. Kare stipriausias užkariauja kitų žemes.
Todėl reikia atkreipti dėmesį, jog nesakoma, kad palaiminti romieji: jie užkariaus žemę, tačiau vartojamas veiksmažodis paveldės. Šventajame Rašte paveldėjimo terminas turi didelę ir gilią prasmę. Dievo Tauta paveldi žemę, kurią Dievas jai pažadėjo.
Pažadėtoji žemė nėra vien paprastas žemės sklypas, paprasta teritorija. Tai Dievo dovana. Link pažadėtosios žemės einama taip, kaip ir link pažadėto Dangaus. Tad romusis paveldi pačią svarbiausią žemę. Ėjimas link naujosios žemės, link naujojo dangaus ne kartą minimas Šventajame Rašte.
Romumas nėra bailumas ar moralinis atsitraukimas, nusišalinimas. Tai visai kitas dalykas. Romus žmogus yra tas, kuris gavo paveldą ir nenori jo išbarstyti. Romus žmogus nėra tas, kuris visiems patogus: tai Kristaus mokinys, kuris išmoko ginti savo žemę: jis gina savo taiką, santykį su Dievu, Dievo dovanas, rūpinasi gailestingumu, brolybe, pasitikėjimu ir viltimi.
„Romūs žmonės yra gailestingi, broliški, jie pasitiki ir viliasi“, – pakartojo popiežius.
Pasak jo, romumo palaiminimo šviesoje reikia pagalvoti apie jo priešybę – pykčio nuodėmę. Visi esame patyrę jos impulsą, visi esame supykę. Reikia paklausti savęs: kiek dalykų sugriovėme savo pykčiu? Kiek dalykų praradome dėl pykčio? Akimirka pykčio gali sugriauti daug, galime prarasti kontrolę ir neįvertinti to, kas svarbiausia. Galima sugriauti ryšį su broliu, kartais negrįžtamai. Dėl pykčio daug brolių ir seserų nebesikalba tarpusavyje, šalinasi vienas kito. Jei pyktis atskiria, tai romumas vienija. Tai pykčio priešybė.
Romumu galima laimėti daug dalykų: galima laimėti širdis, išsaugoti draugystes. Po užsiplieskimo žmonės nurimsta, persigalvoja, žengia atgal ir, jei esame romūs, galima kurti draugystę toliau.
Žemė, kurią galima užkariauti romumu, yra išgelbėjimas brolio, apie kurį kalbama toje pat Evangelijoje pagal Matą: jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį (Mt 18, 15). Nėra gražesnės žemės už kito žmogaus širdį, negalima laimėti gražesnės žemės už su broliu vėl atrastą taiką. Tokią žemę paveldime romumu. (RK / Vatican News)
