„Beveik 17 metų esu kunigas – džiaugiuosi, kad tai netapo „darbu“, netapo „hobiu“ – džiaugiuosi, kad man kunigystė yra gyvenimas“, – kalba Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektorius, relig. ir muz. m. mgr., soc. m. dr. kun. Saulius Stumbra. Anot jo, svarbiausia nepamiršti pagrindinio uždavinio – tarnauti Bažnyčiai, ruošiant ateities kunigus. Kun. S. Stumbra buvo vienas pirmųjų Telšių kunigų seminarijos seminaristų, o nuo 2018-ųjų tapo jos rektoriumi. Apie studijavimą seminarijoje rektorius atsiliepia šiltai: „Klierikavimo metus prisimenu labai šviesiai – mes degėme idealizmu – gal todėl buvo ne taip svarbu, kad gyvenimo sąlygos nekokios ir maistas prėskas – degėme troškimu būti kunigai.“
– Vadovaujate Telšių Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijai, kuri mini atkūrimo 30-ties metų sukaktį. Papasakokite plačiau apie šią išskirtinę mokslo įstaigą, trumpai apžvelkite jos istoriją.
– Telšių kunigų seminarija užgimė pirmuoju Telšių vyskupu tapus vyskupui Justinui Staugaičiui, dar 1927 metais, bet buvo uždaryta sovietų okupacinės valdžios. Žemaičiai turime nusilenkti prieš vyskupą Antaną Vaičių, kuris nepabijojo atkurti kunigų seminariją, nors dar tebestovėjo sovietų tankai Telšiuose ir nebuvo aišku, ar išauš Nepriklausomybės rytas. Seminarija oficialiai buvo atkurta 1989 m. rugpjūčio 20 d., vyskupui Antanui Vaičiui pasirašius atkūrimo dekretą.
– Kiek jaunuolių studijavo įvairiais seminarijos amžiaus tarpsniais: įkūrimo bei atkūrimo pradžioje ir dabar? Kaip galėtumėte paaiškinti klierikų skaičiaus svyravimą, kas tam galėjo turėti ar turėjo įtakos?
– Labai jautri tema. Pašaukimų skaičiaus mažėjimas nėra tik Lietuvos problema, nes šia „liga“ serga visa Europa. Mes, kurie esame baigę atkurtąją Telšių kunigų seminariją, labai gerai prisimename, jog seminaristų buvo daug. Buvo metas, kai buvo net per šimtą vien tik Telšių kunigų seminarijoje, o juk veikė dar ir Kauno, ir Vilkaviškio, ir Vilniaus kunigų seminarijos. Dabar per visas tris veikiančias kunigų seminarijas turime vos per penkiasdešimt. Priežasčių yra įvairių – ir šeimų nestabilumas, ir sudievintas individualizmas, ir noras gyventi komforto zonoje. Pastebima tendencija – ten, kur visuomenė gyvena pasiturinčiai, labai mažėja 
pašaukimų. Kaip kitą priežastį būtų galima įvardinti ir įsipareigojimo baimę – gyvename amžiuje, kai viskas laikina – vienkartiniai ne tik indai, bet ir santykiai.
– Kaip keitėsi Telšių kunigų seminarija nuo jos įkūrimo (arba atkūrimo)? Supažindinkite su jos struktūra. Kokius mokslinius laipsnius įgyja ją baigusieji?
– Seminarija – kaip žmogus – keičiasi. Atkūrimo metus galėtume vadinti kūdikyste – kai visko reikėjo mokytis: kurti gyvenimo sąlygas, organizuoti akademinę veiklą. Šiandien yra sukurta visa reikalinga struktūra, kad kunigų seminarija galėtų vaisingai dirbti: turime reikalingą profesūrą, tinkamas patalpas akademinei veiklai, tik trūkstame naujų pašaukimų. Kunigų seminarija veikia kaip privati aukštoji mokykla, teikianti religijos mokslo magistro kvalifikacinį laipsnį – šiuo metu magistrantūroje studijuoja 12 magistrantų.
– Šioje ugdymo įstaigoje būdinga regula. Kodėl tai svarbu? Ar ji kinta priklausomai nuo rektorių ar vyskupų?
– Kiekviena kunigų seminarija gyvena pagal vidinę tvarką – regulą. Tai instrumentas, kuris padeda gyventi bendruomenėje ir vaisingai ugdytis. Laikui bėgant regula kiek kinta, bet pagrindiniai dėmenys išlieka tie patys – maldos ir darbo santykis.
– Pats esate buvęs minėtos seminarijos auklėtinis. Kokį įspūdį Jums paliko ši mokslo įstaiga? Palyginkite ją iš seminaristo ir jos vadovo pozicijų.
– Dėkoju už tokį jautrų klausimą. Taip, man pačiam teko peržengti Telšių kunigų seminarijos slenkstį ir išgyventi visą ugdymo procesą – buvome pirmoji Telšių vyskupijos mažosios kunigų seminarijos laida. Vėliau sekė dveji metai filosofijos studijų, dar ketveri metai teologijos. Klierikavimo metus prisimenu labai šviesiai – mes degėme idealizmu – gal todėl buvo ne taip svarbu, kad gyvenimo sąlygos nekokios ir maistas prėskas – degėme troškimu būti kunigai. Šiandienė kunigų seminarija visai kitokia – jai vadovauju nuo 2018 metų – ji moderni, struktūrizuota, geros gyvenimo sąlygos ir kokybiškas maitinimas. Tiek iš klieriko, tiek iš rektoriaus pozicijos žiūrint, visada norisi, kad viskas būtų geriau, bet svarbiausia nepamiršti pagrindinio uždavinio – tarnauti Bažnyčiai, ruošiant ateities kunigus.
– Visada buvo kalbama, jog Bažnyčioje trūksta pašaukimų. Kokia situacija dabar? Galbūt vis mažėjant (ar tai jaučiama) praktikuojančių katalikų skaičiui užtenka ir mažesnio skaičiaus dvasininkų?
– Deja, bet patikimos statistikos mes nelabai turime. Koks santykis tarp praktikuojančių tikinčiųjų ir kunigų skaičiaus – tai prielaida. Galėčiau liudyti priešingai – kunigų poreikis tik didėja, atsiranda naujos erdvės, kur Bažnyčia tarnauja – kad ir užsienyje gyvenantys lietuviai – jiems reikia kunigo, todėl steigiamos katalikų misijos Anglijoje, Airijoje, Australijoje, Norvegijoje ir kitur Europoje, kur mūsų emigrantai prašo lietuvio kunigo šv. Mišioms, o susirinkimas maldai lietuviškai tampa ir lietuvybės palaikymo oazėmis. Taigi keičiasi tik formos, bet Bažnyčia kaip buvo taip ir toliau lieka ne tik dvasinio, dorovinio gyvenimo sergėtoja, bet ir tautiškumo palaikytoja – kaip caro priespaudoje, kaip ir sovietmečiu.
– Kas, Jūsų manymu ar įžvalgomis, turi įtakos kunigystės pašaukimui? Kas lėmė, kad Jūs pats tapote kunigu? Papasakokite apie savo šeimą ir vaikystės santykį su Bažnyčia.
– Kaip ir daugelis, augome „normalioje“ tarybinėje šeimoje. Nepriklausomybės aušroje gyvenome Skuodo rajone – man teko laimė sutikti labai puikių kunigų, kurie degė meile Bažnyčiai ir tėvynei Lietuvai – tai daug davė, nes mačiau, kokią begalinę jėgą savyje turi Kunigas. Ta tikėjimo ir tautiškumo sintezė uždegė.
– Kaip apibūdintumėte Kunigystės sakramento malonę? Tai darbas, pareigos, hobis ar kita? Sunku tai ar lengva? Nuo ko priklauso kunigo kelias: tik nuo savęs ar ir kitų žmonių bei aplinkybių?
– Pašaukimas yra dovana. Taip, jau beveik 17 metų esu kunigas – ir džiaugiuosi, kad tai netapo „darbu“, netapo „hobiu“ – džiaugiuosi, kad man kunigystė yra gyvenimas. Kunigystės pašaukimas sunkus tada, kai jis nereikalingas. Ir patyręs kunigas gali išgyventi tamsiausias naktis. Aplinkiniai žmonės – svarbūs. Lietuvoje mes dar tik mokomės būti aktyvūs Bažnyčios nariai, todėl, deja, bet dažnai kunigui tenka būti ir statybininku, ir restauratoriumi, ir daug kuo kitu, nors ne to mokėsi kunigų seminarijoje. Didele viltimi tampa mūsų vyskupo Kęstučio Kėvalo inicijuotos parapijų pastoracinės tarybos, kurios turėtų tapti klebono pailgintomis rankomis tvarkant parapijos reikalus bei rūpinantis pastoracija.
– Apžvelkite tą laiko atkarpą: kur teko studijuoti bei dirbti, ką norėtumėte pakartoti, o ko vengtumėte, jei tai būtų Jūsų pasirinkimas, o ne vyskupo paskyrimai?
– Tarnystės vietų nesirenkame... Kunigystės šventimų metu duodame paklusnumo pažadą, tad vyskupo paskyrimui paklūstama. Seminariją baigiau religijos mokslų magistro kvalifikaciniu laipsniu, vėliau apgyniau muzikos magistro laipsnį – abu šie darbai buvo apie Žemaičių Kalvarijos kalnus ir šermenų giedojimus. Mokslininkai matė, jog reikia sujungiančio darbo – pasiūlė doktorantūros studijas, tad sėkmingai parašyta disertacija tarsi padėjo tašką moksluose, atverdama dar vieną „sakyklą“ – universitetų auditorijas. Šiuo metu ne tik esu rektorius, bet ir Klaipėdos universiteto docentas.
– Kaip galima trumpai apibūdinti dvasininko terminą? Iš Jūsų praktikos, kaip skirtingai vertina tai žmonės, net ir tikintys Dievą? Kokias galias suteikia diakono, kunigo ir vyskupo šventimai?
– Dvasininku tampama gavus diakono šventimus – tai pašaukimo žmogus. Šiandien, kai išgyvename „žodžio“ degradaciją, ir pašaukimas ne visai suprantamas. Pažvelkite, kaip dažnai galime išgirsti į kunigą kreipiantis „pone“ ir pan. – dažnai vengiama viešumoje minėti dvasininko kreipinį, teko per televiziją matyti, kaip į Vilniaus arkivyskupą metropolitą Gintarą Grušą žurnalistas kreipėsi „pone Gintarai Grušai“... Čia ne tik nepagarba, bet ir dvasininko savotiškas paniekinimas. Atsakant į antrą klausimo dalį – kuo didesnis šventimų laipsnis, tuo daugiau atsakomybės.
– Kodėl, Jūsų manymu, nepaisant sunkumų ir kai kurių pasauliečių skeptiško požiūrio, verta būti kunigu? Ką patartumėte Dievo kvietimą išgirdusiems jaunuoliams?
– Sunkumai dažnai yra kaip senos klišės – celibatas: negali turėti žmonos ir vaikų. Tai nėra sunkumai. Kiekvienas, prieš priimdamas šventimus, ilgus metus tiria save, ar tai jo kelias. Niekas nėra apsaugotas nuo klaidos ir suklupimo, bet net ir klaida nepadaro kunigystės nevaisingos. Iš žmonių paimtas ir pašauktas tarnauti tiems patiems žmonėms – tai yra kunigystės esmė ir grožis. Jaunam žmogui, jaučiančiam Dievo kvietimą, sakau – bandyk, uždaryti kunigų seminarijos duris visada spėsi, bet svarbu praverti – kuo daugiau bus degančių meile Dievui, Bažnyčiai ir žmonėms, tuo mūsų tautoje bus šviesiau.
– Daugelis mažeikiškių Jus puikiai prisimena. Skirkite keletą žodžių savo kraštiečiams.
– Teisybę sakant, nesu tikras mažeikiškis, esu kilęs iš Klaipėdos, į Mažeikius atvažiavome iš Skuodo. Mažeikiai mano gyvenime paliko gilų pėdsaką – dirbo puikūs kunigai, aktyvus jaunimas ir degantys vadovai. Kiek keliauta, vakarota, dainuota – tai gražūs prisiminimai...
Palinkėti galiu tik vieno – nebijoti atverti durų Kristui: savo namų, verslo, savivaldybių ir širdžių. Būdami su Dievu galime viską, nes neliekame vieni.
Birutė ŠNEIDERAITIENĖ
Nuotraukos Ernestos Šneideraitytės ir iš asmeninio archyvo
