Pasaulinės ligonių dienos, kuri pirmą kartą buvo švęsta 1993 metais, įsteigimo laiške popiežius Jonas Paulius II ją susiejo su Lurdo Dievo Motinos liturginiu minėjimu vasario 11-ąją dieną.
„Kartu su Marija, Kristaus Motina, kuri stovėjo po Kryžiumi, stabtelkime prie visų šiandienio žmogaus kryžių (Jonas Paulius II).“
Jis priminė, kad Bažnyčiai, Kristaus pavyzdžiu, tarnystė ligoniams yra pareiga ir organiška jos misijos dalis. Kita vertus, popiežius pabrėžė, kad ligos ir kentėjimo patirtis, dažnai labai sunki ir slegianti, jei išgyvenama tikėjimo perspektyvoje, kartu su Kristumi, gali tapti išganinga: taip, kaip Jėzaus kančia ant Kryžiaus. Todėl Pasaulinės ligonių dienos intencija yra dviguba. Viena, paskatinti Dievo Tautą ir visą visuomenę visais būdais rūpintis ligoniais ir jų išgijimu. Antra, pabrėžti, kad kančia gali įgyti antgamtinį matmenį, nuskaistinti tiek ligonį, tiek esančius aplink jį.
„Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia (Kol 1, 24).“
Lurdas, viena iš brangiausių Marijos šventovių, yra tuo pat metu išgijimo ir vilties bei kančios priėmimo ir išganingo paaukojimo vieta ir simbolis, pridūrė šv. Jonas Paulius II.
Pirėnų prieškalnių miestelio Lurdo vardas išgarsėjo 1858 metais, kai Marija pasirodė jaunai merginai Bernadetai Soubirous. Ji prisistatė Nekaltojo Prasidėjimo vardu ir nurodė, kur yra gydantis šaltinis, kurio vandenį piligrimai semia iki šiol. Pasirodymų būta aštuoniolika, pirmasis įvyko būtent vasario 11-ąją, kuri 1907 metais ir buvo įrašyta į Romos Katalikų Bažnyčios liturginį kalendorių kaip Lurdo Dievo Motinos minėjimas. Paskutinysis regėjimas įvyko 1858 liepos 16-ąją.
Paskutinioji Jono Pauliaus II, tuo metu jau labai sunkiai sirgusio, kelionė buvo būtent į Lurdą. Ji įvyko 2014 metų rugpjūtį.
„Dalinuosi su jumis“
Vizito Lurde pradžioje Jonas Paulius II kreipėsi į kitus ligonius tokiais žodžiais:
„Esu čia su jumis, brangūs broliai ir seserys, kaip piligrimas pas Mergelę. Jūsų maldos ir viltys yra ir mano maldos ir viltys. Dalinuosi su jumis fizinės kančios pažymėtu gyvenimo tarpsniu, kuris nuostabiame Dievo plane dėl to nėra mažiau vaisingas. Kartu su jumis meldžiuosi už tuos, kurie save patikėjo mūsų maldai. Savo apaštalinėje tarnystėje visada pasitikėjau kenčiančiųjų malda, auka ir pasiaukojimu. Jus prašau kartu su manimi šioje piligrimystėje atnešti Dievui, užtariant Mergelei Marijai, visus Bažnyčios ir pasaulio maldavimus.“
2020 metų piligrimystė
Nors piligrimų ir ligonių srautas Lurde visada didelis, Lurdo Dievo Motinos liturginis minėjimas yra viena iš dienų, kai jis būna dar didesnis. Šiais metais laukta apie penkiolika tūkstančių maldininkų. Iškilmės ir tuo pat metu XXVIII Pasaulinės ligonių dienos minėjimo išvakarėse, vasario 10-ąją, buvo surengta procesija su žibintais. Vasario 11-osios ryte arkivyskupas Rino Fisichella, Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas, vadovavo tarptautinių šv. Mišių aukai, tiesiogiai transliuotai per Lurdo šventovės interneto svetainę ir kelis katalikiškus kanalus. Popietinėje programoje buvo numatytas Rožinio kalbėjimas prie Apsireiškimo grotos, Adoracijos valanda ir ligonių palaiminimas, dar viena Rožinio valandėlė ir, jau sutemus, procesija su žibintais.
Stebuklingi išgijimai
Lurdas yra garsi stebuklingais pagijimais vieta. 2018 metais buvo pripažintas 70-asis, prieš dešimt metų įvykęs stebuklingas išgijimas: pranciškonė Bernadeta Moriau išgijo iš retos ir sunkios stuburo ligos – arklio uodegos sindromo, kuris ją kankino dešimtis metų.
Kaip ta proga komentavo Alessandro De Franciscis, dabartinis išgijimus tikrinančio Lurdo medicininių įvertinimų biuro pirmininkas, kasmet gaunama dešimtys liudijimų apie išgijimus. Per visą Lurdo šventovės istoriją jų skaičius viršijo septynis tūkstančius. Tačiau tik nedaugelis, po labai išsamios ir atidžios analizės, po kelių, o kartais keliasdešimties metų stebėjimų, yra pavadinami „mediciniškai nepaaiškinamais“. Čia baigiasi medikų ir prasideda Bažnyčios vaidmuo: bažnytinė komisija, ištyrusi aplinkybes ir intencijas, nusprendžia, ar pripažinti išgijimą Dievo malonės dovanotu stebuklu.
Galima pridurti, kad tokio pripažinimo tikslas nėra paneigti kitus išgijimus: asmuo savo sąžinėje gali turėti visišką tikrumą dėl išgijimo per Dievo malonę, tačiau galbūt dėl ligos istorijos ar kitų duomenų trūkumo medikai negalėjo jo pakankamai ištirti ir aprašyti.
Nors fizinio pagijimo atvejai sulaukia itin daug dėmesio, tačiau mažiau apčiuopiami ar regimi „širdies pagijimai“, psichologinių ar dvasinių žaizdų išgydymas nėra mažesnės vertės asmenų gyvenime, kaip ir išmokimas krikščioniškai išgyventi kančią. Be to, ir stebuklingai išgijusieji liudija, jog jie neįgijo imuniteto klaidoms ar nuodėmėms, netapo angeliškomis būtybėmis, sklendžiančiomis virš kasdienio gyvenimo. Stebuklingas išgijimas nėra svarbiausias tikslas, jis kreipia išgijusįjį ir kitus atsiversti bei siekti Dievo Karalystės. (RK / Vatican News)
