Vieną dieną senovės Graikijos išminčius buvo paklaustas vieno iš savųjų mokinių: „Kodėl prašai, kad tie, kurie nori tapti tavo pasekėjais, pažvelgtų į šį tvenkinį ir tau pasakytų ką matą?“ „Tai – labai paprasta“, – „Tam, kad išgirsčiau jų atsakymą: jei man pasako, kad tvenkiny mato plaukiojančias žuvis, juos priimu; jei man sako, kad mato savo veidą, jų nepriimu; kadangi tai yra ženklas, kad yra įsimylėję į save pačius“.
„Ne mažesnis šių sunkių persilaužimo laikų reikalavimas – ...Kristuje dar kartą atidengti veidą Tėvo, kuris yra <Gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas>. ...Žmogaus prigimties orumas tobulai atsiskleidžia tik santykyje su Dievu, ir ne vien tik abstrakčiai, bet pačiu gyvenimu. Žmogus ir jo aukščiausias pašaukimas atsiveria Kristuje Tėvo ir jo meilės paslapties apreiškimu. ...Todėl mums privalu į tą paslaptį gręžtis. Tam pritaria ir didelė Bažnyčios bei šių dienų žmogaus patirtis. To šaukiasi tiek žmonių širdžių, jų kančios ir viltys, jų baimė ir lūkesčiai. ...Jėzuje Kristuje eidami prie žmogaus tuo keliu, kuris besikeičiančiame laikų kontekste kartą visam laikui buvo duotas Bažnyčiai, drauge išeiname pasitikti Tėvo ir jo meilės. ...Kuo labiau Bažnyčios veikla krypsta į žmogų, t. y. kuo labiau ji tampa antropocentriška, tuo labiau ją reikia sustiprinti ir patobulinti teocentriškumu, t. y. Jėzuje Kristuje į Tėvą. ...Šiandien vėl noriu pabrėžti, kad atsiverti Kristui, kuris, kaip pasaulio Atpirkėjas, pilnai atskleidžia žmogų pačiam žmogui, neįmanoma kitaip, kaip tik vis brandžiau žvelgti į Tėvą ir jo meilę.“
(Šv. pop. Jonas Paulius II)
Siela: Paslaptingoji sielos skrynelė
Nėra svarbu, Viešpatie, Tave matyti akimis, nes dar pirmiau už Tavąjį Žmogiškumą yra Tavo Dieviškumas, Tavo Dieviškoji Būtis, Tavoji Tyriausioji, neapčiuopiama, nematoma, nepaliečiama Meilės Dvasia.
Ir mumyse yra kažkas labiau tobula ir vertinga taip, kad joje yra paslėpta visa mūsų egzistencija.
Tai yra paslaptingoji Skrynelė, į kurią Tu išlieji Savo intymiausią pasitikėjimą; yra paslaptingoji Skrynelė, kurioje kalbiesi su mumis saldžiaisiais Meilės pokalbiais.
Šioje Skrynelėje jaučiame Tavo Meilės tvinksnius, šioje Skrynelėje Tave matome neiškontempliuojamame Grožyje, šioje brangioje skrynelėje atsispindi Tu, o mano Dieve.
Ir šiame saldžiame mūsų žmogiškumo Dieviškume gi susitinkame ilguose Meilės dialoguose.
Mūsų žmogiškumo Meilės esmėje slepiasi tai, kad sūnus atpažįsta Tėvą ir Tėvas – vaiką.
Viešpatie, siela yra manosios širdies durys, kurios man atveria Manojo Dievo dieviškus horizontus, kurios man atsiveria, ir aš kontempliuoju Rojų.
Mano širdies durys yra pasienis tarp manęs ir Tavęs; ir kiekvieną kartą, kai Meilės postūmis mane stumia anapus širdies durų, jau esu Tavo, Viešpatie, Rojuje, jau esu Tavyje, o manasis Rojau.
(S. Giaquinto)
Jėzau, mano Gyvenime! Manoji širdis yra varginga, labiausiai nuskurdusi tam, kad Tave priimtų – tai žinau, tačiau viliuosi, kad Tu, Kurs troškai gimti vargingoje Betliejaus prakartėlėje, neatsisakysi pas mane ateiti. Pati tyriausioji Mergele, tu pati papuošk manosios širdies mažąjį Betliejų.
(Marthe Robin [prancūzų stigmatizuota mistikė])
Parengė kun., relig. m. mgr. Paulius JARAMINAS
