Kunigų celibatas pasaulietinėje žiniasklaidoje dažnai pavadinamas „problema“, taip pat ir daliai tikinčiųjų atrodo, kad celibato panaikinimas išspręstų kunigų gyvenimo disciplinos problemas ir pašaukimų stoką. Didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas, vadovaujantis Ukrainos graikų apeigų Bažnyčiai, kurioje kunigai gali tuoktis, tvirtino, kad taip nėra.
Klausimai dėl kunigų celibato prasmingumo nėra nauji, kaip liudija šie šv. Pauliaus VI klausimai prieš daugiau nei penkiasdešimt metų:
„„Ar šiandien įmanoma, dera laikytis šio įpareigojimo? Ar neatėjo metas nutraukti Bažnyčioje celibatą su kunigyste siejantį ryšį? Ar negalima tokį sunkų laikymąsi padaryti neprivalomą? Ar tai nebūtų į naudą kunigiškajai tarnybai, ar tai nepalengvintų ekumeninio suartėjimo? Ir jei auksinis šventojo celibato įstatymas turėtų išlikti, kokiais argumentais pagrįsti jo šventumą bei tinkamumą? Pagaliau, kaip jo laikytis ir kaip padaryti, kad kunigiškajame gyvenime jis būtų ne našta, bet pagalba?“ (Paulius VI, Celibatus Sacerdotalis, 1967 m.)“
„Sakoma, jog senieji argumentai nebetinka socialinei kultūrinei aplinkai, kurioje Bažnyčia šiandien pašaukta darbuotis per savo kunigus; klausiama, ar teisinga atskirti nuo kunigystės tuos, kurie jaučiasi pašaukti į kunigystę, bet ne į celibatinį gyvenimą; teigiama, kad kunigiškojo celibato praktikavimas Bažnyčioje daro didelę žalą ten, kur stinga dvasininkų; yra primygtinai tvirtinančių, kad celibatas įstumia kunigą į fiziškai ir psichologiškai nenatūralią situaciją, žalingą jo asmenybės pusiausvyrai ir brendimui“, – toliau rašo Paulius VI, kuris savo enciklikoje vardija istorinius, bažnytinius, dvasinius ir praktinius celibato motyvus bei sąlygas, kad jis būtų išgyventas džiugiai ir vaisingai.
Ten pat popiežius pridūrė: „Negalima be išlygų tikėti, kad panaikinus bažnytinį celibatą smarkiai padaugėtų pašaukimų: Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių, kuriose šventiesiems tarnams leidžiama vesti, patirtis, atrodo, liudija priešingai. Kunigiškųjų pašaukimų mažėjimo priežasties reikėtų ieškoti kitur. Tokį reiškinį, pavyzdžiui, gali lemti tai, kad individai ir šeimos yra visiškai ar iš dalies praradę Dievo ir viso, kas šventa, pajautą, taip pat pagarbą Bažnyčiai kaip išganymo per tikėjimą ir sakramentus institucijai. Tad ši problema tyrinėtina iš pagrindų.“
Šios pusės amžiaus senumo pastabos stebėtinai atitinka patirtį, kuria prieš keletą mėnesių vieno vizito Romoje metu pasidalijo didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas. Prieš Vyskupų sinodo Amazonijai pradžią pasklidus žiniai, kad tarp svarstysimų klausimų įrašytas punktas apie kunigystės šventimus vedusiems vyrams, nes tai galėtų padėti nuošalių bendruomenių sielovadoje, vėl kartota, jog leidimas tuoktis išspręstų pašaukimų trūkumo klausimą. Arkivyskupas Ševčukas šiame kontekste pabrėžė, jog jo Bažnyčios patirtis to nepatvirtina.
Jis pasidžiaugė, kad penkiose graikų apeigų katalikų seminarijose Ukrainoje šiuo metu iš tiesų daug pašaukimų. Bet „ta pati Bažnyčia ir tas pats būdas išgyventi kunigo pašaukimą kituose pasaulio kraštuose nesulaukia tiek pat pašaukimų“, – pridūrė jis, kalbėdamas apie ukrainiečių tikinčiųjų bendruomenes JAV. Kanadoje ir kitur.
„Šeimyninis statusas nedidina pašaukimų kunigystei skaičiaus. Tai mūsų patirtis.“
Jis taip pat pabrėžė, jog nėra teisinga žvelgti į kunigystę iš galėjimo arba negalėjimo tuoktis perspektyvos. Kunigystė visų pirma yra Dievo pašaukimas. Tai yra esmingiausia, pašaukimas yra Dievo dovana ir ašis, aplink kurią sukasi visa kita. „Pašaukimas negali būti nei sumažintas, nei padidintas priklausomai nuo to, kaip jis išgyvenamas – šeimoje ar celibate“, – sakė arkivyskupas Ševčukas. Pasak jo, iš tiesų svarbu gerai suprasti, kas tai yra pašaukimas ir kaip jį brandžiai išgyventi, nepasiduoti pagundai ieškoti lengvų sprendimų sunkioms problemoms.
Ganytojas pateikė vieną pavyzdį, kaip svarbu suvokti savo pašaukimą. Vienas iš jo jaunų kunigų išgyveno tragediją: žmona žuvo autoavarijoje vos po dviejų santuokos mėnesių. Bažnyčios disciplina numato, kad likusį gyvenimą jis turėsis laikytis celibato, jei norės išlikti kunigu.
„Būti kunigu nėra amatas, tačiau būdas dovanoti savo gyvenimą vardan Bažnyčios gėrio. Viešpats sako: ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau. Esame įsitikinę, kad Viešpats daug asmenų pašaukia kunigystei, tačiau mes, žmonės, šiam pašaukimui sukuriame daug kliūčių“, – ta pačia proga pridūrė didysis arkivyskupas Ševčukas. (RK / Vatican News)
