Pirmadienio rytą popiežius Pranciškus Šv. Petro bazilikoje aukojo Viešpaties Apsireiškimo – Trijų Karalių – iškilmės Mišias.
Į Betliejų atvykę trys išminčiai iš Rytų šalies tuoj pat pasako, koks jų kelionės tikslas: „Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2, 2), sakė popiežius, pradėdamas homiliją. Jų kelionės tikslas – garbinti. Ir iš tiesų, jie „įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino“ (Mt 2, 11). Jei nejaučiame poreikio garbinti, mes prarandame ir savo krikščioniškosios kelionės kryptį, užmirštame, kad mūsų kelionės tikslas yra Viešpats, pradedame keliauti link savęs pačių.
Evangelija mus įspėja dėl šio pavojaus, kalbėdama ne tik apie tris išminčius, bet parodydama ir kelis kitus personažus, kurie nesugeba garbinti. Visų pirma matome Erodą, kuris žodžiu „garbinti“ dangsto savo piktus sumanymus. Jis prašo trijų išminčių viską sužinoti apie kūdikį, nes ir jis – meluoja Erodas – norįs jį pagarbinti. Ko mes galime iš šio pasakojimo pasimokyti? Visų pirma to, sakė Pranciškus, kad jei žmogus negarbina Dievo, jis linksta garbinti save. Taip pat ir krikščioniškas gyvenimas, jei jame pristinga garbinimo, gali tapti būdu gėrėtis savimi ir savo šaunumu.
Be Erodo, taip pat kiti keli šiandienės iškilmės Evangelijos veikėjai nesugeba garbinti. Tai aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jie labai tiksliai žino, kur turi gimti Mesijas: Judėjos Betliejuje. Jie puikiai žino pranašystes ir iš atminties jas cituoja. Jie žino, kur eiti, tačiau neina. Ir iš šito mes galime kai ko pasimokyti, sakė Pranciškus. Krikščioniškajame gyvenime negana žinoti. Jei neišeisime iš savęs, jei nenorėsime susitikti su Dievu, jei nesistengsime jo garbinti, Dievas bus mums nepažįstamas. Nebus jokios naudos iš teologijos ir sielovados, jei neatsiklaupsime ant kelių, jei neseksime trijų išminčių pavyzdžiu.
Pradėdami naujus metus iš naujo supraskime, kad garbinimas – tai iš tikėjimo tekantis poreikis. Jei atsiklaupsime prieš Jėzų, būsime apsaugoti nuo pagundos žiūrėti tik savęs. Garbinti – tai išsivaduoti iš didžiausios vergijos, vergavimo sau patiems. Garbinti – tai viską teisingai surikiuoti, pirmą vietą skiriant Dievui. Garbindami išmokstame atmesti tai, kas neturi būti garbinama: dievą pinigą, dievą vartojimą, dievą sėkmę, savojo aš dievinimą. Garbinti – tai būti mažiems Aukščiausiojo akivaizdoje, jo dėka atrasti, kad gyvenimą padaro didingą ne turėjimas, bet meilė. Garbinti – tai save suvokti kaip brolius ir seseris, kuriuos sieja meilės slėpinys, tai semtis gėrio iš jo šaltinio. Garbinti – tai nutilti Dievo Žodžio akivaizdoje, mokytis tarti ne žeidžiančius, bet guodžiančius žodžius.
„Broliai ir seserys, šiandien kiekvienas galime savęs klausti: „Ar esu krikščionis garbintojas?“ Yra daug krikščionių, kurie meldžiasi, bet nemoka garbinti. Užduokime sau šį klausimą. Suraskime laiko garbinimui, savo bendruomenėse susikurkime šlovinimo erdves. Mes, kaip Bažnyčia, esame pašaukti paversti tikrove žodžius, kuriais meldėmės Mišių atliepiamojoje psalmėje: „Viešpatie, tave garbins visos žemės tautos“. Garbindami ir mes, kaip trys išminčiai, suprasime savo kelionės prasmę ir, kaip išminčiai, be galo džiaugsimės (plg. Mt 2, 10)“, – baigė homiliją Šventasis Tėvas. (JM / VaticanNews)
