Mūsų gyvenime apstu konformizmo, mes pasiduodame, neatsispiriame jam, taikomės prie esamų gyvenimo stilių, elgesio, vertybių ir pan. Šiuo pagrindu funkcionuoja ugdymas, auklėjimas: jis įmanomas dėl to, kad turime įgimtą tendenciją prisitaikyti prie pavyzdžių, priimti vieną ir atmesti kitą nuostatą, sekti vienais, vengti kitų ar bent jau laikytis atokiau nuo jų. Be natūralaus polinkio sekti, mokytis ir laikyti iš šalies plaukiančias įtaigas savomis, priimti siūlomus pavyzdžius būtų labai sunku įsivaizduoti bendruomenę, bičiulių grupę, Bažnyčią. Tai taikytina ir meilei. Pirmiausia ji yra stiprus troškimas sekti mylimuoju, supanašėti su juo, ir šis troškimas, atrodo, tampa mūsų gyvenimo prasme. Todėl tikinčiojo (juolab kunigo) gyvenimo tikslas yra vis tobulesnis supanašėjimas su Kristumi. Pasiremkime [šv. Jono Pauliaus II] enciklika Redemptor hominis:
„Žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus pasidaro pats sau nebesuvokiama esybe ir jo gyvenimas nebetenka prasmės, jeigu jam neapsireiškia meilė, jei jis nesusitinka su meile, jei nepajunta jos ir kokiu nors būdu nepadaro jos sava, jeigu negali joje gyvai dalyvauti. Ir būtent todėl Kristus – Atpirkėjas, kaip jau buvo minėta, „tobulai apreiškia žmogų pačiam žmogui“. Tai ir yra toji – jei taip galima išsireikšti – Atpirkimo paslapties žmogiškoji vertė. Žmogus atranda joje savo tikrąją didybę, kilnumą ir savojo žmogiškumo vertę“ (Nr. 10).
Popiežius rašo, kad „žmogus negali gyventi be meilės“, kad „jo gyvenimas nebetenka prasmės, jeigu jam neapsireiškia meilė, jei jis nesusitinka su meile“. Tikroje meilėje aš ir Kristus esame viena ir kartu skirtingi, aš supanašėju su Juo, anaiptol neprarasdamas savo autentiško aš, savo asmeninio kūrybingumo. Tai yra konformizmas, talpinantis savyje didelį skirtingumą, kuriame slypi ir begalinis panašumas, vienybė. Aš atrandu gyvenimo prasmę toje vienybėje, kuri kartu parodo ir mano skirtingumą. Tuomet visiškai „turiu save“. „Tuo ir remiasi „skirtingumo“ paslaptis, – rašė kunigas Józefas Tischneris, – kad kitas asmuo yra „savęs savininkas.“ Tikroje meilėje tampu panašus į Kristų, tačiau nesiliauju „turėti savęs“. Esu „savarankiškas“, nepavergtas. Esu laisvas ir darau, ką noriu, bet viską darau atsižvelgdamas į meilę, meilės perspektyvoje, t. y. kad neįžeisčiau meilės, kad su ja neprasilenkčiau. Turiu save, tačiau meilė suteikia man jėgų ir sugebėjimo disponuoti savimi, todėl daliju save kitiems, panašiai kaip kiti dalija save kitiems. Tikrasis konformizmas kaip tik remiasi tuo, kad viską darau (daliju save ir priimu kitus), atsižvelgdamas į meilę, gėrį, tiesą.
Konformizmo klausimas su nauja jėga grįžta šiandienos kultūroje, dvasinio gyvenimo srityje. Sakoma, kad dabartį yra apraizgęs mados diktuojamų ir žiniasklaidos propaguojamų ryšių, priklausomybių, santykių ir įtakų tinklas. Mada ir žiniasklaida primeta ar atmeta tam tikrus gyvenimo stilius kaip būtinus egzistencijai. Taip atimama laisvė vertinti ir galimybė priimti objektyvius sprendimus. Vis sunkiau ir vis rečiau prabylame, nedrįstame pasakyti savo nuomonės, bijodami, kad būsime išjuokti, atmesti, apšaukti „tradicionalistais“, senamadžiais, konservatyviaisiais ir pan. Negatyvusis konformizmas, kuris kyla ne iš Kristaus ir nelaiko Jo galutiniu žmogaus gyvenimo matu, atima vidinę laisvę, gebėjimą spręsti apie tai, su kuo reikia supanašėti. O popiežius sako:
„Žmogus, kuris nori iki galo save suprasti – ne pagal kokius nors atsitiktinius, dalinius, kartais paviršutiniškus ar netgi tariamus savo paties esybės kriterijus ir mastus – privalo su savo nerimu ir netikrumu, o taip pat su savo silpnumu ir nuodėmingumu, su savo gyvenimu ir mirtimi priartėti prie Kristaus. Žmogus turi tarsi įeiti į Jį, turi „įsisavinti“, asimiliuoti visą Įsikūnijimo ir Atpirkimo tikrovę, idant galėtų atrasti save. Jeigu žmoguje įvyksta tas esminis procesas, tada jo vaisius būna ne tik Dievo garbinimas, bet ir gili nuostaba, žvelgiant į save patį. Kokią vertę Kūrėjo akyse privalo turėti žmogus, jeigu jis „nusipelnė tokio galingo Atpirkėjo“ (plg. himną Exsultet iš Velykų vigilijos), jeigu Dievas ‚atidavė savo viengimį Sūnų‘, kad jis, žmogus, ‚nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą‘“ (plg. Jn 3, 16).
Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, Kristaus atpirktas ir Šventosios Dvasios pašventintas, turi įtraukti į save visą šią turtingą tikrovę. Tuo labiau tai įpareigoja kunigą. Jis atras save, taps tuo, kuo jį nori matyti Dievas, kai priims Dievo išrinkimo dovaną. Nebijau tai padaryti. Dieve nėra baimės, nes meilei ji svetima. Meilė drąsi ir nebijo supanašėti. Priešingai, savo žvilgsnį, širdį, mintis, savo pastangas kunigas kreipia Kristaus slėpinio link, kad Jame atskleistų savo gelmę, savo pašaukimo prasmę ir reikšmę, kartu ir padėtų kitiems žmonėms atskleisti Atpirkimo slėpinio gelmę.
Pasaulis trokšta tos dvasinio konformizmo formos, kuri jam sudaro sąlygas įgyvendinti Kūrėjo pasėtus troškimus. Jis pasirengęs supanašėti su tuo, kas įstengia realizuoti jo troškimą mylėti ir būti mylimam. Jo širdyje – tas nuolatinis geresnės būties troškimas. Jis trokšta tokios bendruomenės, kuri jį priims į savo draugę, suteiks jam stiprų saugumo, gėrio ir bičiulystės jausmą, pasidalys su juo meile, palikdama jam jo laisvę ir asmens orumą. Su tokia bendruomene jis nori susitapatinti, priimti jos vertybes.
Ar tai yra ir mano troškimai? Ar jie formuoja mano gyvenimą?
