Pasaulyje, kuriame kas minutę iš alkio kas nors miršta, žmoniją negailestingai ir, atrodytų, beprasmiškai maitoja žiaurūs karai, kai dėl savo įsitikinimų engiami, kankinami ir žudomi žmonės, pasaulyje, kuriame, nepaisant visos pažangos, neteisybė ir kančia greičiausiai labiau nei kada anksčiau įvairiomis formomis demonstruoja savo bauginamą galią – tokiame pasaulyje ištrūkti laimingo užsimiršimo ir prabangios šventinės pompastikos link atrodo tarsi paniekos pilnas gestas.
Žinoma, jei šventė tiesiog reiškia mėgavimąsi savo paties sotumu ir saugumu – tokiam šventiškumui tikrai nėra vietos. Bet ar tikrai tokia yra pirmapradė krikščioniškos šventės prasmė? Anaiptol, krikščioniškos šventės – pavyzdžiui, mūsų Viešpaties gimimo – reikšmė yra visiškai priešinga. Ji reiškia, kad žmogus palieka išskaičiavimus ir determinizmą, į kuriuos jį įvilioja kasdienybė ir visu kuo susitelkia į pirminį savo egzistencijos šaltinį. Tai reiškia, kad tą akimirką žmogus išsilaisvina iš nepalenkiamos išlikimo logikos ir, pažvelgęs anapus savo siauro pasaulėlio, atsigręžia į galutinius dalykus. Tai reiškia, kad jis leidžiasi paguodžiamas ir savo sąžinėje paliečiamas meilės, kurią sutinka Dieve, tapusiame vaikeliu, ir tuo būdu jis tampa laisvesnis, turtingesnis ir tyresnis.
Jeigu švęstume tokiu būdu, argi per pasaulį nenusiristų palengvėjimo atodūsis? Argi tokia šventė neatneštų vilties prispaustiesiems ir neišbudintų tik savimi susirūpinusiųjų?
Iš Jozepho Ratzingerio (popiežiaus emerito Benedikto XVI) knygos „The Meaning of a Christian Feast“ (liet. „Krikščioniškų švenčių prasmė“) vertė Milda Vitkutė
