(Mt 1, 18–19)
„Ar taip jautėsi tėvas Abraomas, kopdamas į Morijos kalną, kad įvykdytų Viešpaties paliepimą? – mąstei tądien, teisusis Juozapai. – Esu kaip Izaokas, kopiantis paskui tamsaus debesies apgaubtą tėvą, nujaučiantis, kad vyksta kažkas svarbaus, bet nieko nežinantis, nes tėvas tyli.“
Štai sėdi ant aslos beveik įrengtame name, į kurį ruošeisi parsivesti ją – gražiausią iš moterų – Mariją. Esi dabar lyg sukultas ąsotis, lyg nebaigtas žiesti indas, neturintis prasmės bei paskirties. Įmestas vienu mostu į tamsybes, prarają klaikią.
Norėtum surinkti save kaip tas šukes, tačiau nežinai, nuo ko pradėti.
Lyg Jobas, apleistas Dievo ir žmonių.
Tačiau jokie tavo bičiuliai nesėdi drauge su tavimi ir neužjaučia tavojo skausmo.
Ji jau buvo kitokia.
Kai grįžo su piligrimų karavanu, aplankiusi Elžbietą. Kai ją išvydai, dar prieš jai prabylant, – visa savo širdimi pajutai didybę, kuria ji buvo apgaubta. Tave apakino šviesa, esanti joje, akimirką pasijutai lyg Dovydas, stovintis priešais Sandoros skrynią.
Taip, ji jau buvo nebe tavo Marija – dabar ji buvo didesnė už Dangų ir žemę.
Ir tu atsitraukei.
Pabėgai, kupinas išgąsčio.
Tarsi Izaijas sudejavai širdyje: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, o savo akimis regiu Karalių, Galybių VIEŠPATĮ.“
Tačiau joks serafas neatskrido ir nenuvalė tavo lūpų.
Ir tu apsisprendei.
Viešpats yra josios dalis
Ir ji yra Viešpaties nuosavybė.
Tu nebereikalingas.
Tarnas turi užleisti vietą Šeimininkui.
Izraelio Šventasis yra joje, ir todėl ji nebus sugėdinta per amžius.
Viešpačiui priklauso, kas geriausia.
Todėl tu dabar atiduodi tai, kas tavo gyvenime buvo geriausia – Mariją,
Tą, kurią mylėjai labiau už gyvybę
ir kuria pasitikėjai labiau nei savimi.
Netgi buvai laimingas žinodamas, kad Marija bus laiminga,
nes Galybių Valdovas pasirinko ją savo buveine.
Pagaliau atradęs kelią atsidusai ir užsnūdai.
Kai esame pasimetę ir nebežinome kelio, – ateik į pagalbą, kantrusis Juozapai;
Kai tamsybės apgaubia mūsų širdis, – ateik į pagalbą, klusnusis Juozapai;
Kai abejones ir neviltis kausto mūsų sielas, – ateik į pagalbą, ištikimasis Juozapai;
Kai turime teisingai pasirinkti, – ateik į pagalbą, teisusis Juozapai,
Kai atrodo, jog viskas prarasta ir baigta, – ateik į pagalbą, ištvermingasis Juozapai.
