Jonas Krikštytojas skelbė ateinančią Dievo karalystę ir ragino žmones:„Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ (Mt 3,3). Kai prie Jordano upės pasirodė Jėzus, Jonas žmonėms kalbėjo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1,29). Dievo įkvėptas Jonas, kaip Mesijo pasiuntinys, pristatė žmonėms ateinantį Gelbėtoją. TačiauJono Krikštytojo laukė sunkus išbandymas:tiesiakalbispranašas atsidūrė karaliaus Erodo kalėjime.
Tarp keturių kameros sienų Macheronto tvirtovėje Jonas kentėjo ir neatsigynė minčių, kad jo likimas nerūpi nei Dievui, nei Jo siųstajam Mesijui. Vyras, apie kurį Jėzus Kristus pasakė, kad „tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją“(Mt 11,11), paskendo abejonėse. Joną apniko mintys: gal Jėzus nėra Mesijas? Gal visa tai, kąJis skelbė, tai ne Dievo apreikšta, o tik Jo įsivaizdavimas? Jonas, kaip ir visi izraelitai, laukė Mesijo, išvaduosiančio Izraelį nuo priešų, bet ne leidžiančio kentėti net savo draugams.
Panašiai kaip Joną Krikštytoją,mus taip pat gali kankinti sunkios tikėjimo abejonės. Kodėl Dievas penkiasdešimt metų tylėjo, kai geriausi žmonėsLietuvoje buvo tremiami ir žudomi? Kodėl leidosavivaliauti Lietuvos ir Bažnyčios priešams? Kodėl šiandienleidžia triumfuoti visokio plauko savanaudžiams, net nusikaltėliams?
Išgyvendamas dvasinę naktį, Jonas ieškojo atsakymo – siuntė mokinius pas Jėzų išsiaiškinti, kas Jis esąs: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Mt 11,3). Kenčiantis pranašas norėjo atsakymoį dar vieną jį kamuojantį klausimą: kodėl jis kenčia šiame kalėjime?
Jėzus neatsakė Jonui, jog Jis yra tas, kuris turi ateiti, bet paliepėžvelgti į Jo darbus: „aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena“ (Mt 11, 5).
Jėzus nurodo, kur reikia ieškoti Dievo, – ne ten, kurpasaulio galybė ir blizgesys, bet ten, kur mylimi pasaulio atstumtieji ir vargingiausieji. Ne pasaulio galingieji suranda Dievą, bet gailestingieji, kurie mato vargo kamuojamus žmones ir bando jiems padėti.
Mes esame geresnėje padėtyje, nei anuomet buvo Jonas Krikštytojas. Žinome, kad ir paties Jėzaus gyvenime buvo kryžius, žinome, kad Jis mokė, jog tik per kryžių žmogus gali laimėti amžinąjį gyvenimą. Žinome ir tai, ką Jėzus pasakė norėjusiems sekti paskui Jį: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi(Lk9,23). Visa tai reikia gerai įsidėmėti, kad sutikę kryžių nepasimestume, kaip tai atsitiko Jonui Krikštytojui.
Dievas leidžiasi atpažįstamas iš savo darbų. Kai stebime Jo sukurtąjį pasaulį, suvokiame, koks nuostabus turėjo būti jo Kūrėjas. Kai matome Jėzaus Evangelijos įkvėptus nesuskaičiuojamus žmones, darančius gražiausius meilės darbus, nesunkiai atpažįstame, kad juos visus įkvėpė Jėzus meilė: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32).
Dievas geros valios žmonėms padeda praregėti, nugalėti savo silpnumą irištverti kančioje. Jėzaus paskelbtoje Evangelijoje randame mums rūpimus atsakymus. Štai kodėl su dideliu džiaugsmu švenčiame šv. Kalėdas – Jėzaus Gimimo paminėjimą, kuris mums primena:Dievas yra su mumis! Ne pinigai, ne politikai mus gali išgelbėti, bet tik Tas, kuris gimė Betliejaus tvartelyje ir mirė ant kryžiaus Golgotoje.
Jonas Krikštytojas buvo Mesijo pasiuntinys, turėjęs misiją žmonėms parodyti ateinantį Gelbėtoją. Mes, tikintieji, šių dienų pasaulyje taip pat esame Jėzaus pasiuntiniai; turime kitiems rodytiJėzų, ir ne tiek žodžiais, kiek meilės kupinu gyvenimu. Kai darome gera, kai nesavanaudiškai tarnaujame silpniems žmonėms, kartu liudijame Jėzų Kristų.
Dievo žodisskatina mus dažniau mąstyti:ką mes darome, kad nuo tikėjimo nutolusieji bent susimąstytų apie Dievą? Ar nestokojame meilės ir gerų darbų?
Kviečiu visus geros valios Lietuvos žmones prieš šv. Kalėdas dvasiškai atsinaujinti, jei reikia – susitaikyti su Dievu, vieni kitų atsiprašyti ir tada prie Kūčių stalo su savo artimaisiais laužti vienybės ir Dievo meilės simbolį – baltą kalėdaitį.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
