„Brangieji, 1969 metų gruodžio 13 dieną popiežius Pranciškus buvo įšventintas kunigu. Dėkokime Dievui už šiuos penkiasdešimt tarnystės metų, kurių 27 buvo vyskupystės metai“, – šitaip laišku į Romos vyskupijos tikinčiuosius kreipėsi kardinolas Angelo De Donatis, einantis Romos vyskupo popiežiaus Pranciškaus vikaro pareigas.
Už popiežių Pranciškų jo kunigystės auksinio jubiliejaus proga Romos katalikų bendruomenė meldėsi sekmadienio, gruodžio 8-osios šventosiose Mišiose visose vyskupijos bažnyčiose.
Kardinolas De Donatis prašė visų vyskupijos dvasininkų, pašvęstųjų ir pasauliečių dėkoti Dievui už popiežiaus prieš penkis dešimtmečius pateptų rankų malonę: „Jis pakelia jas aukštai mums užtarti, jos ištiestos į visus, kad dalytųsi meile“, – rašo De Donatis.
Viešpats, popiežių Pranciškų pašaukęs teikti šventuosius sakramentus ir būti Romos vyskupu, teveda ir tepalaiko jį savo Dvasios malone ir tesuteikia paguodą, kylančią iš visos Bažnyčios maldos.
„Noriu, kad šiandien kiekvienas atmintų savo praeities istoriją, iš Viešpaties gautą malonę“, – tokiu kvietimu popiežius Pranciškus kreipėsi šiomis dienomis į socialinių tinklų bendruomenę. Galima manyti, kad ir popiežius šiomis dienomis ypatingu būdu atsimena „savo praeities istoriją ir iš Viešpaties gautą malonę“.
Popiežius Pranciškus labai dažnai mėgsta prisimini ir pasakoti apie šią malonę, patirtą kai buvo jaunuolis Argentinoje, dar neapsisprendęs, kuriuo gyvenimo keliu paskuti, ko siekti, kaip pasirinkti gyvenimo kryptį. Malonė buvo nelaukta ir staigi, aiški ir lemtinga. Jis 1953 metų rugsėjo 21 dieną – šv. Mato evangelisto ir apaštalo šventės dieną – atsitiktinai užėjo į bažnyčią, joje buvo pakviestas atlikti išpažintį. Jos metu ir įvyko tai, kas iš pagrindų pakeitė visą jo gyvenimą. Per akimirksnį Jorge Mario Bergoglio patyrė Dievo gailestingumo prisilietimą, būsimasis popiežius išpažinties metu suprato, kad Dievas pažvelgė į jį su gailestingumu, pasiekdamas jo sielos gelmes. Ir tada jis sąmoningai apsisprendė tapti kunigu.
Popiežius, kalbėdamas apie išgyventą dieviškojo žvilgsnio slėpinį visuomet primena Evangelijos pasakojimą apie vieno iš apaštalų pašaukimo būti jo mokiniu sceną, taip pat šią sceną vaizduojančią dailininko Caravaggio drobę. Vienoje homilijoje popiežius šitaip kalbėjo apie šį apaštalo Mato atsivertimo įvykį:
„Jėzus, ką tik pagydęs paralitiką, pamatė muitinėje sėdintį Matą. Pamaldžių izraelitų akyse jis buvo tėvynės išdavikas, romėnams tarnaujantis parsidavėlis. Tačiau Jėzus pažvelgė Matui į akis ir jam tarė: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui. Jėzaus meilė galėjo įeiti į šio žmogaus širdį, nes jis suprato savo nuodėmingumą, žinojo, kad jis nusidėjėlis. Svarbiausia sąlyga, kad būtum išgelbėtas – matyti pavojų. Pirmoji sąlyga, kad būtum pagydytas – žinoti, kad sergi. Suvokti savo nuodėmingumą, jausti, kad esi nusidėjėlis – tai svarbiausia sąlyga, kad į tave būtų pažvelgta su gailestingumu. Pagalvokime apie švelnų, gerą, gailestingą Jėzaus žvilgsnį. Ir mes, kai meldžiamės, jaučiame į mus nukreiptą tokį jo žvilgsnį, kupiną meilės ir gailestingumo. Žvilgsnį, kuris mus gelbėja. Jo nebijokime.“
„Matas pasikviečia Jėzų į namus. Jis susikviečia ir savo draugus, į save panašius nusidėjėlius. Matas džiaugiasi, kad sutiko Jėzų ir jame – Tėvą. Tačiau čia pat matome ir pasipiktinimą. Fariziejai, matydami Jėzų prie vieno stalo su nusidėjėliais, pasipiktinę klausia: kodėl gi Jėzus valgo kartu su muitininkais? Jei žmogus kuo nors piktinasi, dažniausiai iš jo lūpų ir išgirstame klausimą: kodėl?“
„Tą klausimą „kodėl“ ne kartą girdėjome ir iš tikinčiųjų katalikų, matančių kitų daromus gailestingumo darbus. Kodėl? Jėzaus atsakymas labai aiškus: „Eikite ir pasimokykite“. Jis jiems pasiūlė pasimokyti. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia gailestingumas, ką reiškia žodžiai „aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“. „Aš atėjau kviesti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“. Jei tu nori, kad Jėzus ir tave pakviestų, išpažink, kad esi nusidėjėlis.“
Jaunuolis Jorge Mario Bergoglio suprato, kad jis kviečiamas eiti kunigiško pašaukimo keliu. Jis buvo įšventintas kunigu Jėzaus draugijoje 1969 metų gruodžio 13 dieną. Kiek vėliau jam buvo suteikti vadovaujamieji vaidmenys Argentinos jėzuitų provincijoje, o po to ir Buenos Airių Bažnyčioje. Bergoglio buvo paskirtas Buenos Airių vyskupu augziliaru, vėliau arkivyskupo koadjutoriumi, o tapęs arkivyskupu metropolitu, kartu tapo Argentinos Bažnyčios primu. Tada 2001 m. popiežius šv. Jonas Paulius II jį paskyrė kardinolu.
Kardinolas Jorge Mario Bergoglio 2005 metais dalyvavo popiežių Benediktą XVI išrinkusioje konklavoje, o pastarajam pasitraukus iš Romos vyskupo pareigų, buvo išrinktas popiežiumi ir tą pačią dieną – 2013 metų kovo 13 – dėl vargšų ir neturtingos Bažnyčios pasivadino Pranciškumi.
Pranciškus iš esmės nepakeitė savo ankstesnių įpročių – taip pat Vatikane gyveno ir gyvena santūraus vienuolinio gyvenimo stiliumi. Jis taip pat nekeitė savo vyskupiško šūkio: „Miserando atque eligendo“ – „meiliai į jį pažvelgė ir pasirinko“. Šis prieš beveik tris dešimtmečius popiežiaus pasirinktas šūkis idealiai išreiškia jo žvilgsnį į Bažnyčią, į pasaulį, į savo gyvenimą ir pašaukimą.
Žodžiai „miserando atque eligendo“ paimti iš Evangelijos pagal Matą. Juos vienoje homilijoje komentavo septintojo amžiaus antroje ir aštuntojo pirmoje pusėje gyvenęs Bažnyčios tėvas ir šv. Beda Garbingasis. Pasak jo, Jėzus Matą pamatė ne kūno, bet vidinio gerumo akimis. Pamatė muitininką, meiliai į jį pažvelgė ir pasirinko, sakydamas „sek paskui mane“. Sekti ne kojų judėjimu, bet gyvenimo būdu, imituoti. Pasak teologo Inoso Biffi, lotyniškųjų žodžių „miserando atque eligendo“ prasmę būtų galima perteikti žodžiais: „išsirinkdamas pažvelgė į jį su gailestinga meile“.
Pranciškus, kreipdamasis į savo vyskupijos klebonus 2014 metais, priminė bene žinomiausią dieviškojo gailestingumo pavyzdį iš Evangelijos – Gerojo Samariečio atjautą visų apleistam varguoliui. Pranciškus sakė klebonams: „Jei kunigas tikrai gailestingas, jis elgiasi kaip Gerasis Samarietis. Kodėl jis taip elgiasi? Nes jo širdis sugeba atjausti kaip Kristaus širdis“. (VaticanNews)
