(Lk 1, 24–25)
„Kodėl Visagalis vis aplenkia tavo kiemą?“ – girdėdavai tokius savo draugių klausimus. Nieko neatsakydavai, nes juk atsakymo joms nereikėjo – jos geriausiai žinojo visus atsakymus, net ir į tuos klausimus, kurių niekas neiškeldavo.
„Kartais didžiausia malonė yra nepatirti jokios malonės“, – trokšdavai šitaip atsakyti, bet žinojai, kad draugės palaikys tave kvaištelėjusia, todėl tik tylėdavai. Ne dėl savęs. Dėl jų.
Pati jau seniai nebekėlei jokių klausimų ir nebeieškojai atsakymų. Buvai rami. „Juk ne visi yra sukurti būti Judėjos dykynės liūtais – kiti turi pasitenkinti driežo gyvenimu. Tačiau ir vieną ir antrą juk Visagalis sutvėrė, ir jie garbina Jo Vardą.“ Taip dažnai mąstydavai savo širdyje, žvelgdama, kaip tavo giminaitės ir kaimynės sūpuoja savuosius mažylius. Nejautei nei pavydo, nei širdgėlos. „Yra kaip yra. Tebūnie pašlovintas Izraelio Šventasis.“
Bet taip buvo iki tavo aplankymo meto.
Kai savo širdimi ir kūnu pajutai, kad tavyje radosi gyvybė – pradžiugai kaip išdžiūvęs šaltinis po ankstyvo lietaus. Su kiekviena diena jutai, kaip vis didesnis ir gilesnis džiaugsmas skleidžiasi tavyje. Jauteisi kaip vaikas, kuris gavo dovanų tai, ko net slapta bijojo trokšti, nes žinojo, kad jam tai nėra skirta.
Tikrai Visagalis iškrėtė tau smagų pokštą, ir tu kasdien vis labiau džiūgavai. Penkis mėnesius slėpeisi nuo žmonių akių, nes nenorėjai, kad jie pavogtų tą palaimingą akimirką savo klausimais, išvadomis, svarstymais, dvejonėmis ir abejonėmis. Norėjai mėgautis tuo paslėptu džiaugsmu, kurį tau padovanojo Viešpats.
Išmokyk mus dažniau sugrįžti į savo širdį, Elžbieta.
Neišbarstyti savęs ir neišdalinti riekelėmis lyg duonos.
Juk ir mums paruošta malonė.
Bet jei neišnešiosime jos savo sielos gelmėse,
Ką tuomet pagimdysime pasauliui?
Savo tuštumą ir nerimą?
Taip, išmokyk, Elžbieta, branginti tas akimirkas,
Kuomet mus aplanko Viešpats.
Tas šviesos minutes, kurios vėliau nušviečia tamsias kasdienybės rutinos valandas.
Yra paslėptas džiaugsmas, skirtas tiems, kurie moka laukti ir išlaukti.
