„Nuostabus prakartėles ženklas, toks brangus krikščionių tautai, visada žadina nuostabą ir žavesį. Vaizduoti Jėzaus gimimo įvykį prilygsta paprastam ir džiugiam Dievo Sūnaus įsikūnijimo skelbimui. Prakartėlė yra gyvoji Evangelija, kuri gimsta iš Šventojo Rašto puslapių. Kai kontempliuojame Kalėdų sceną, esame kviečiami dvasiškai leistis į kelią, patraukti nuolankumo To, kuris tapo žmogumi, kad sutiktų kiekvieną žmogų. Ir suvokiame, jog Jis mus myli taip, kad prisijungia prie mūsų, kad ir mes galėtume prisijungti prie Jo“, – rašo popiežius Pranciškus apaštaliniame laiške, kurį gruodžio 1-ąją dieną, pirmąjį advento sekmadienį, paskelbė Grečo miestelyje, kuriame 1223 metais šv. Pranciškus Asyžietis įrengė savo pirmąją gyvą prakartėlę.
Savo laišku Admirabile signum („Nuostabus ženklas“) apie prakartėlės vertę ir prasmę popiežius trokšta sutvirtinti gražią tradiciją artėjant šv. Kalėdoms įrengti prakartėlę šeimų namuose. Taip pat paprotį ją įrengti darbo vietose, ligoninėse, kalėjimuose, aikštėse. Popiežius taip pat viliasi, kad ten, kur tokia tradicija sumenko, ji būtų naujai atrasta ir atgaivinta, džiaugsmu dalijantis vaikams, tėvams ir seneliams.
Šv. Pranciškus Grečo kaimelyje
Grečo kaimelyje šv. Pranciškus aplankė turbūt grįždamas iš Romos, kur 1223 lapkričio 29 dieną gavo iš popiežiaus Honorijaus III pranciškonų regulos patvirtinimą. Galima spėti, kad Grečo grotos jam pasirodė panašios į tas, kurias matė savo kelionės Šventojoje Žemėje ir Betliejaus apylinkėse metu. Galima manyti, jog įspūdį jam padarė ir Didžiosios Marijos bazilikos Romoje mozaikos, vaizduojančios Jėzaus gimimą, ir Betliejaus grotos ėdžių relikvija. Pranciškoniškuose šaltiniuose, priminė popiežius, išliko tų dienų aprašymai.
Likus 15 dienų iki Kalėdų, šv. Pranciškus paprašė vieno vyro, vardu Jonas, įrengti grotą tokiu būdu, kad būtų galima „kūno akimis“ pamatyti tą varganą aplinką, kurioje gimė Jėzus, prie jaučio ir asilėlio. Gruodžio 25 dieną susirinko daug brolių ir aplinkinių gyventojų, nešinų deglais ir žvakėmis, o šv. Kalėdų Mišias aukojęs kunigas kalbėjo apie ryšį tarp Įsikūnijimo ir Eucharistijos. Tai buvo ypatinga naktis, kurios dalyviai, pripildyti džiaugsmo, nebejautė atstumo nuo švenčiamo įvykio, bet, stebėdami paprastą ir jaudinančią prakartėles sceną, tapo jo dalyviais. Su tokiu džiaugsmu, rašo šv. Pranciškaus biografas Tomas Celanietis, visi grįžo į namus. Taip gimė mus pasiekusi tradicija, taip šv. Pranciškus atliko didelį evangelizavimo darbą.
Kodėl prakartėlė stebina ir jaudina? „Pirmiausia todėl, kad parodo Dievo švelnumą. Jis, visatos Kūrėjas, pasilenkia iki mūsų mažumo“, – rašo popiežius Pranciškus. Duodamas Jėzų Tėvas mums davė brolį, kuris eina mūsų ieškoti, kai pasimetame; ištikimą draugą, kuris visada arti mūsų; Sūnų, kuris atleidžia kaltes ir pakelia iš nuodėmės.
Evangelija yra pagrindinis šaltinis, kuris leidžia tai sužinoti ir suprasti, tačiau prakartėlė padeda tai geriau įsivaizduoti, įsijausti, įsitraukti. Ji leidžia „paliesti“ neturtą, kurį Dievas pasirinko savo įsikūnijimui ir tuo pat metu yra kvietimas eiti nuolankumo keliu.
Prakartėlės simboliai
Popiežius Pranciškus aptarė, ką reiškia prakartėles sudarančios detalės. Žvaigždėtos ir tylios nakties skliauto vaizdavimas skatina mus pagalvoti apie tuos momentus, kai mes esame apgaubiami tamsos, kurioje Dievas nepalieka mūsų vienų ir padeda atsakyti į esminius klausimus: kas aš? Iš kur ateinu? Kodėl myliu? Kodėl gimiau? Kodėl kenčiu? Kodėl mirsiu?
Aplink Betliejaus grotą dažnai sukuriamas sugriuvusių rūmų ar namų peizažas, kuris, rodos, yra įkvėptas viduramžių legendos apie tai, kad Marijai pagimdžius Romoje sugriuvo pagoniška šventykla. Šiuose griuvėsiuose galime matyti žmonijos nuosmukį, liūdesį ir sugedimą. Jėzus atėjo tam, kad išgydytų ir atstatytų, sugražintų pasauliui pirminį spindesį.
Daug emocijų sužadina prakartėlės fone vaizduojami kalnai, upeliai, piemenys su avių kaimenėmis. Visa kūrinija dalyvauja Mesijo atėjimo šventėje. Prakartėlė primena, jog neturtingi piemenys pirmieji buvo pakviesti tapti Įsikūnijimo liudytojais, pirmieji priėmė kvietimą eiti į šį meilės susitikimą. Tai išreiškia ir aplink prakartėlę išdėliojamos elgetų ir vargšų statulėlės.
Ne turtai ir kiti viliojantys pažadai užtikrina laimę. Retkarčiais už prakartėlės regime Erodo rūmus su užvertais langais ir durimis, kurčiais džiugiai naujienai. Gimdamas ėdžiose Dievas pradeda vienintelę tikrą revoliuciją, kuri teikia viltį ir orumą visiems to stokojantiems: švelnumo revoliuciją.
Dažnai pasitaiko, kad prakartėlės scenoje išdėstoma daug kitų veikėjų skulptūrėlių, nors Evangelijoje apie juos nekalbama: kalvio, duonkepio, moterų su vandens ąsočiais, žaidžiančių vaikų. Tai simbolizuoja, kad naujajame Jėzaus pasaulyje yra vietos viskam, kas žmogiška, kiekvienam kūriniui, kasdieniam džiaugsmui ir šventumui.
Prakartėlės centras yra pati grota, kurioje yra Marijos ir Juozapo statulėlės. Marija yra mama, kuri kontempliuoja savo kūdikį ir jį rodo atėjusiems pasveikinti. Ji yra ta mergaitė, kuri atvėrė savo nekaltosios širdies duris, kai į jas pasibeldė Dievas, pasitikėjo Juo ir pakluso Jo valiai. Gimimo akimirką Mariją ir kūdikį saugo Juozapas, kuris tą darė ir vėliau. Jis yra teisus žmogus, kuris taip pat pasitiki Dievo valia ir ją pildo.
Prakartėlės širdis pradeda pulsuoti, kai į ėdžias paguldome Kūdikėlio Jėzaus skulptūrėlę. Dievas tampa kūdikiu, kad jį paimtume į savo rankas, jo visą kurianti ir keičianti galybė slepiasi vaiko trapume. Naujagimių tėvai gali gerai suprasti džiaugsmą ir nuostabą atsidūrus prieš didį gyvybės slėpinį, kuriuos jautė Marija ir Juozapas. Tokiu būdu Dievas įžengė į jų ir mūsų gyvenimą, tokiu būdu mūsų gyvenimas buvo įterptas į Dievo.
Artėjant arba atėjus Apsireiškimo šventei, prakartėlėje pastatomos trijų karalių skulptūrėlės. Iš toli atvykę išminčiai neišsigąsta skurdžios aplinkos, nedvejodami priklaupia pagarbinti, stebėdamiesi Dievo išmintimi. Jų dovanos taip pat simbolinės: auksu pripažįstamas Kristaus karališkumas, smilkalais – dieviškumas, o mira – žmogiškumas. O kaip mes priėmėme ir perduodame Gerąją naujieną?
„Visur ir visada prakartėlė pasakoja apie meilę Dievo, kuris tapo kūdikiu, kad mums pasakytų, jog yra arti kiekvienos žmogiškos būtybės, bet kokiomis aplinkybėmis“, – rašo popiežius Pranciškus. Prakartėlė yra mielo ir reiklaus tikėjimo perdavimo dalis. Kiekviename gyvenimo tarpsnyje ji moko jausti Dievo meilę, tikėti, kad Jis su mumis. (RK / Vatican News)
