Paskutinį liturginių metų sekmadienį švenčiame Kristaus Karaliaus šventę; mūsų dėmesys kreipiamas į tą, apie kurį apaštalas Paulius rašo: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos tvarinijos pirmgimis, nes jame sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar tai sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės ar galybės,- visa sutverta per jį ir jam. Jis yra pirma visų daiktų ir visa juo laikosi“ (Kol 1).
Jėzus kaip karalius viešpatauja ne kovodamas, bet mirdamas už žmonių nuodėmes ant kryžiaus. Evangelistas Lukas mums pristato Kristų Karalių, sėdintį ne soste, bet prikaltą prie kryžiaus. Jėzus pasmerktas ir nukryžiuotas. Karaliaus pavaldiniai – žmonės stebi, kaip jų Karalius nukryžiuojamas; visa tai jiems yra tik spektaklis ir nieko daugiau; ano meto žmonės matė ne vieną nukryžiavimą ir su žiaurumu buvo apsipratę.
Neabejotina, kad minioje buvo žmonių, kurie Jėzaus gailėjo, bet netrūko ir tokių, kurie džiūgavo, nes pašalintas jų sąžinės drumstėjas, kvietęs daryti atgailą ir keisti gyvenimą. Minia nepakenčia sąžinės budintojų; ji vertina tik populistus, kurie palieka teisę patiems nuspręsti, kas yra moralu ir kas ne.
Arčiausiai nukryžiuoto Jėzaus budėjo kareiviai ir tyčiojosi iš jo; jie kalbėjo: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ Svetimšalius kareivius galima suprasti; jų akyse Jėzus buvo atstovas tautos, kurią romėnai niekino ir kažkiek prisibijojo, kad kartais nesukiltų prieš pavergėjus. Sunkiau suprasti savuosius,- čia išsipildo Jėzui skirti Šv. Rašto žodžiai: „Atėjo pas savuosius, bet savieji jo nepriėmė“.
Siekdami Jėzų labiau suniekinti, šalia jo nukryžiavo du nusikaltėlius. Vienas iš piktadarių įžeidinėjo Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Žmogus gali būti nuodėmės tiek pavergtas, kad net mirties akivaizdoje liktų aklas: nesigailėtų už savo nusikaltimus ir dar įžeidinėtų nekaltai kenčiantį. Šis nusikaltėlis galėjo būti išgelbėtas; jam reikėjo tik nusižeminti ir pripažinti savo nusikaltimus.
Niūrų Golgotos vaizdą nušviečia gerasis piktadaris, kuris pripažino nusikaltęs ir prašė Jėzų bent prisiminti jį, kai nueis į savo karalystę. Ši scena yra pati svarbiausia; Jėzus Kristus viešpatauja ir patraukia žmones meile bei gailestingumu. Jis viešpatauja ne kaip galia turintis valdovas, bet gailestingumu tiesia kelią į žmonių širdis.
Po Kristaus Karaliaus kryžiumi stovėjo jo Motina Marija ir apaštalas Jonas. Jie ištikimiausiai sekė Jėzų ir nepasitraukė net kryžiaus akivaizdoje.
Kokie mes esame mylinčio ir gailestingo Karaliaus akivaizdoje? Mūsų dienų didžiausios bėdos yra pykčiai, tarpusavio susipriešinimai ir niekas neišrašo recepto, kokiu būdu galėtume šią pragaištingą situacija pakeisti, kad būtų daugiau vienybės ir pagarbos vieni kitiems.
Tačiau yra vaistas, kuris gali visuomenę išgydyti ir jį skelbia nukryžiuotas Kristus Karalius. Tas vaistas - tai Dievo gailestingumas, kviečiantis mus, šio Karaliaus sekėjus, persiimti gailestingumu ir tapti jo nešėjais į mūsų dienų visuomenę. Visi mes esame nuodėmės sužeisti ir reikalingi dieviškojo Gydytojo pagalbos. Sužeisti tie, kurie kentėjo okupacijos metais ar po Nepriklausomybės atkūrimo tapo laukinio kapitalizmo aukomis, dar daugiau sužeisti tie, kurie sovietiniais metais tarnavo okupantams ir iki šiolei gyvena pamynę tiesą, teisingumą ir meilę. Visus gali išgydyti gailestingoji Dievo meilė, kas į ją atsigręžia, kaip tai padarė šalia Kristaus nukryžiuotas nusikaltėlis.
Ištikimas ėjimas Kristaus Karaliaus pėdomis negarantuoja saugaus gyvenimo. Jėzus aiškiai pasakė: „Jie persekiojo mane, persekios ir jus“. Dvidešimtasis amžius matė didžiausius tikinčiųjų persekiojimus Sovietų Sąjungoje, Meksikoje, Ispanijoje, Kinijoje, Korėjoje ir kituose pasaulio kraštuose. Dvidešimt pirmas amžius netapo geresnis. Šiandien milijonai krikščionių visame pasaulyje kenčia nuo tardymų, areštų ar net yra žudomi dėl savo tikėjimo. Daugiausia persekiojamųjų yra Azijoje ir Vidurio Rytuose. Krikščionys nuo 2006 iki 2010 metų patyrė persekiojimų net 139 pasaulio šalyse.
Po Kristaus Karaliaus vėliava atsistojame Krikšto metu ir pamažu eidami tikėjimo keliu, tampame vis sąmoningesniais šio Karaliaus sekėjais ir draugais. Tam nereikia nei kunigo šventimų, nei kardinolo purpuro. Kristaus Karaliaus akyse eilinis, net neišsilavinęs, bet doras pasaulietis gali būti daug vertesnis už mokytą, bet blogai pareigas atliekantį teologą. Šiandien Kristaus Karaliaus šventėje pasitikrinkime savo ištikimybę. Ją nulemia tai, ar mes laikomės Jėzaus rankos ir bandome gyventi, kaip jis mokė, ypač atleidžiant nuoskaudas ir darant gera kitiems.
Maldaukime Kristų Karalių, kad į mūsų Tėvynę, į mūsų šeimas ir į kiekvieno mūsų širdį ateitų jo karalystė – tiesos, teisingumo, meilės ir taikos karalystė. Melskime Viešpatį malonės, kad visuomet, ypač išbandymų metu išliktume ištikimi jo sekėjai.
Kard. Sigitas Tamkevičius
