„Kartą per Kristaus Karaliaus iškilmę Mišiose klausydamas Šventojo Rašto ir homilijos staiga supratau šios šventės esmę: jeigu Kristus yra Karalius, Jam reikia tarnų. Pirmą kartą į galvą atėjo mintis, kad tikėjime neužtenka vien tik gauti, vartoti gerus ir gražius dalykus – dalyvauti konferencijose, girdėti pamokslus, priimti sakramentus. Dievas tikisi, kad aš tarnausiu. Šis momentas pakeitė mano gyvenimą. Supratau, kad Dievas gali ir nori man duoti savo dovanų, bet pirmiausia aš pats turiu būti pasirengęs duoti. Kuo daugiau esu pasirengęs duoti, tuo Dievas gali teikti daugiau“,– tokiais žodžiais dr. Valdas Mackela (1972–2017), kalbėdamas Atsinaujinimo dienoje, nusakė Šventosios Dvasios krikšto patirtį, perkeitusią jo gyvenimą. Šiandien kviečiame skaityti straipsnį apie Kristų Karalių, parengtą pagal šio teologo paskaitą, skaitytą Basųjų karmeličių bendruomenei Paštuvoje 2011 m.
Apreiškimas Jonui – nuostabi knyga apie ateinančią Kristaus Karalystę ir Jo viešpatavimą. „Pasaulio karalystė tapo mūsų Viešpaties ir jo Mesijo karalyste, ir jis viešpataus per amžių amžius!“ (Apr 11, 15). Pabandysiu parodyti, kad Kristaus Karalystė nėra tik gražūs žodžiai, tai – tikrovė, kurioje mes gyvename. Kristus nėra tik karalių karalius, Jis yra mūsų Karalius, ir Jo karalystės buvimas labai keičia mūsų gyvenimus.
Apie Jėzų kaip karalių evangelijose kalbama nuo pat pradžių. Kai Viešpaties angelas Gabrielius apreiškė Marijai, jis pasakė apie Jėzų: „Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“ (Lk 1, 31–33). Ši pranašystė iš tiesų labai įdomi. Tiesa, kad Mesijas kilo iš Dovydo palikuonių, tiesa, kad Aukščiausiojo sūnumis buvo vadinami Izraelio karaliai. Apskritai senovės pasaulyje buvo manoma, kad karaliai – tarpininkai tarp Dievo ir žmonių, esantys tarsi Dievo sūnūs. Tačiau įdomu tai, jog pranašystėje pasakyta: „Jo viešpatavimui nebus galo.“ Mariją šie žodžiai turėjo nustebinti. Jeigu būtų sakoma, kad Jo palikuonių viešpatavimas neturės pabaigos, būtų aišku – dinastija tęsiasi iš kartos į kartą. Čia sakoma, kad Jo viešpatavimui nebus galo, todėl galima manyti, kad jam viešpataujant nutiks kas nors nepaprasta, pavyzdžiui, ateis pasaulio pabaiga.
Be to, Rytų šalies išminčiai, magai, atkeliavę į Jeruzalę, klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2, 2). Taigi, karalystės tema vis grįžta, kalbant apie Jėzų.
Verbų sekmadienį Jėzus kaip karalius dar kartą pasirodo savo įžengimo į Jeruzalę metu. Sakoma, kad čia išsipildo Habakuko knygoje užrašyta pranašystė: „Štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės“ (Mt 21, 5). Pranašauta, kad karalius atjos ant asilės. Vėliau evangelijose atsiranda ir asilaitis. Minia pasitiko Jėzų kaip karalių: „Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ (Mt 21, 8–9). Tai žodžiai, tariami liturgijoje, kai pasitinkame Kristų, kuris taip pat visiškai realiai ateina pas mus šv. Mišių metu, kunigui meldžiantis, kad Šventoji Dvasia nužengtų ir perkeistų atnašas. Kai įvyksta konsekracija, Kristus iš tikrųjų savo buvimu ateina, ir aramėjiški žodžiai Marana-tha (Viešpatie, ateik) tampa Maran-atha (Mano Viešpats jau atėjo). Todėl mes išpažįstame, kad Jis yra čia, tarp mūsų, tardami: „Per Jį, su Juo ir Jame.“ Jis ateina, jau yra atėjęs.
„Jėzus Nazarietis, žydų karalius“
Vis dėlto pats svarbiausias Jėzaus karališkumo pasirodymas yra ant kryžiaus. Evangelijoje pagal Joną pasakojama, kad Jėzus buvo nukryžiuotas ir Poncijus Pilotas virš jo galvos užkabino užrašą trimis kalbomis, „Ten buvo parašyta: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“. Šį užrašą skaitė daugybė žydų, nes vieta, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, buvo arti miesto, o parašyta buvo hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai“ (Jn 19, 19–20). Tai labai keista, nes, jei Poncijus Pilotas norėjo, kad visi galėtų perskaityti užrašą, jis turėjo parašyti lotyniškai, graikiškai ir aramėjiškai. Hebrajiškai skaitė nedaugelis, o aramėjiškai tuo metu Palestinoje kalbėjo visi. Be to, kunigai buvo labai nepatenkinti šiuo užrašu. „Aukštieji kunigai sakė Pilotui: „Nerašyk: 'Žydų karalius‘, bet: 'Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius'.“ Pilotas atkirto: „Ką parašiau, parašiau!“ (Jn 19, 21–22). Šiuos Piloto žodžius mėgstama kartoti, kai kas nors sako: „Perrašyk, čia negerai.“ Piloto žodžiai „Ką parašiau, parašiau!“ reiškia, kad tai, kas užrašyta, yra sunkiai pakeičiama, o pasakytus žodžius dar gali atsiimti. Piloto atsakymas parodo jo romėnišką mentalitetą – tai yra „aš savo veiksmų neatsisakysiu“. Hebrajiškai tas užrašas turėjo atrodyti šitaip: ישוע הנצרי ומלך היהודים . Pirmosios šių žodžių raidės (hebr. יהוה = yhwh) reiškia JAHVĖ. Tos keturios raidės reiškia Šventąjį netariamą Dievo vardą. Taigi, dabar jau galima suprasti, kodėl aukštieji kunigai taip pyko ne tik dėl „žydų karaliaus“, jie matė ir tas keturias raides, kurių negalėjo ištarti.
YHWH – tai yra raidės, kurių net neįmanoma išversti. Mozei iš degančio krūmo Dievas atskleidė savo vardą Ehyeh asher ehyeh, kuris vėliau buvo sutrumpintas į YHWH ir pagarbiai netariamas. Jis gali reikšti: „Aš esu, kuris yra“, „Aš esu, kuris esu“, „Aš esu, kuris buvau“, „Aš esu, kuris būsiu“, „Aš būsiu, kuris būsiu“. Taigi, Dievas yra veiksmažodis. Apreiškimo Jonui knygoje taip pat nuskamba šie žodžiai: „Tas kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis“ (Apr 1, 4) – taip kalbama apie Kristų, taip kalbama ir apie Dievo vardą. Apreiškimo Jonui pradžioje Kristus įvardijamas, kaip „esantysis“ (gr. ὁ ὤν = tas, kuris yra).
Dar vienas Kristaus, kaip Viešpačių Viešpaties ir Karalių Karaliaus, vaizdinys yra avinėlis. Paskutinėje Naujojo Testamento knygoje Kristui priskiriamas titulas, kuris buvo vartojamas, kalbant apie žemiškuosius monarchus. Apreiškime Jonui sakoma, kad žemės karaliai „kovos su Avinėliu, bet Avinėlis juos nugalės, nes yra Viešpačių Viešpats ir Karalių Karalius, ir su juo visi pašauktieji, išrinktieji ir ištikimieji“ (Apr 17, 14). Viešpačių Viešpats ir Karalių Karalius yra titulas, kurį prisiimdavo imperatorius. Kuo skiriasi karalius nuo imperatoriaus? Karaliai turėdavo savo mažas karalystes, jas valdydavo. Pavyzdžiui, Erodas. Imperatoriai buvo ne tik savo karalystės, bet ir kitų karalysčių valdovai – Romos cezariai, ir karaliai jiems lenkdavosi. Apreiškimo Jonui knyga titulą Viešpačių Viešpats ir Karalių Karalius priskiria Kristui, kuris yra vaizduojamas kaip avinėlis.
Grįžtant prie Jėzaus teismo, svarbu pasakyti, kad Pilotas teisdamas Jėzų Jo klausia: „Ar Tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsako labai keistai, kaip tikras žydas: nei taip, nei ne. Jis atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“ Pilotas tarė: „Bene aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“ [Jėzaus karališkumas jam visai nerūpi – jis mato, kad Jėzus yra bejėgis, surakintas, atvestas pas jį, ir žodis „karalius“ Piloto lūpose skamba ironiškai – V. M.]. Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“ (Jn 18, 33–36). Verta susimąstyti, ką reiškia „karalystė ne iš šio pasaulio“. Iš kokio pasaulio? Iš Dievo pasaulio... Jėzus paaiškina, koks yra skirtumas tarp šio pasaulio karalysčių ir ne šio pasaulio karalystės: „Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams“ (Jn 18, 36).
Visos valdžios šiame pasaulyje yra paremtos jėga, autoritetu, karine galia. Jėzus kaip karalius labiausiai pasirodo ne įžengdamas į Jeruzalę ar pagarbinamas išminčių iš Rytų, bet Ecce homo (štai žmogus) – tai Karalystė, kurios galia nėra fizinė, žmogiška, žemiška. Tai yra galia, kuri ateina iš Dvasios, iš Dvasios Viešpatyje. Fiziškai ši Karalystė atrodo labai silpna, pažeidžiama, visiškai bejėgė, tačiau tai yra galybė, kuri pakeitė pasaulį. Tiksliau, tai – pati didžiausia galia ir pati didžiausia jėga, kuri egzistuoja šiame pasaulyje. Ta jėga yra mumyse.
„O kas yra tiesa?!“
Dar vienas garsus Piloto klausimas: „O kas yra tiesa?!“ (Jn 18, 38). Pilotas – vienintelis itin pagerbtas žmogus, kurio vardas įtrauktas į mūsų tikėjimo išpažinimą („valdant Poncijui Pilotui“), kur neminimas joks kitas asmuo be Tėvo, Sūnaus, Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos.
Žodis „tiesa“ buvo labai skirtingai suprantamas žydų ir lotynų pasaulyje. Filosofinė tiesa yra abstrakcija, kažkokia tolima idėja, apie kurią galima svarstyti, bet ji asmeniškai manęs neliečia. Pagal žydišką sampratą, „tiesa“ yra tai, kas mane labiausiai sukrečia. Tiesa yra ta tikrovė, kuria aš labiausiai gyvenu. Piloto pokalbio su Kristumi atveju Tiesa stovėjo prieš jį.
Daug kas žino, kad galima matyti tiesą ir jos neatpažinti. Pilotas užduoda retorinį klausimą: „O kas gi yra ta tiesa?“ Jis nemato, kad Tiesa yra prieš jį. Pats Jėzus yra sakęs: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Tiesa – tikrasis pasaulio Karalius stovi prieš Pilotą, bet Pilotas to nemato.
Hebrajiškai tiesa yra emmet, ir šis emmet yra kaip žodis amen, kuris taip pat kildinamas iš žodžio „tiesa“. Jis žymi tikrumą ir tvirtumą. Tai, kuo aš gyvenu, yra tiesa. Žydams tiesa visuomet buvo susijusi su rėmimusi į Dievą, nes Dievas yra Tiesa. Graikų kalboje tiesa (aletheia) yra nepaslėptis. Tiesa graikams – matyti pasaulio paslaptis. Lotynams veritas – kaip patikrintas pinigas. Yra tikri pinigai ir netikri pinigai, yra klaida ir tiesa. Tiesa – tai, kas yra ne melas. Tad šiais trimis atvejais apie tiesą kalbama visai skirtingais lygmenimis.
„Vadinasi, Tu esi karalius?“ (Jn 18, 37) – į šį Piloto klausimą bandė atsakyti daugelis žmonių, krikščionių ir nekrikščionių. Atsakymai, bėgant laikui, buvo labai skirtingi. Jėzus kažką pakeičia šiame žodyje. Jis miršta su užrašu virš galvos „Šitas yra Jėzus Nazarietis – žydų karalius“. Čia žodis „karalius“ įgauna visai kitą prasmę. Vėliau kryžius – gėdos, pažeminimo, sunaikinimo simbolis – taps ženklu, kuris ims puošti karūnas ir vėliavas bei tautų ir imperijų pastatus, taip pat ir kapus tų, kurie žuvo karuose, kaip sakė šv. Augustinas: „Tas pats kryžius, ant kurio Jis buvo pažemintas, dabar įspaustas karalių kaktose.“
Žvelgiant į Jėzaus karališkumo kaitą bei virsmus ir jo sąsajas su kitais politiniais simboliais, galima suprasti, kas politinėje Vakarų istorijoje buvo kilnu, o kas demoniška: net nacistų svastika, nors savo pavidalu ir senesnė už krikščionybę, buvo naudojama kaip bjauri Kristaus kryžiaus parodija, tai galima matyti net jos pavadinime – Hakenkreuz („kablinis kryžius“). Nacistai savo valstybės simboliu pasirinko kryžių. Jėga, visiškai priešinga tai Karalystei, kurią skelbė ir atnešė Kristus, pasirinko simbolį, kurį naudojo pirmieji krikščionys, net ir katakombose galima rasti svastiką – saulės ir kryžiaus simbolį.
Piloto galia
Istorijoje iš tiesų galima matyti tai, kas aprašyta Apreiškimo Jonui knygoje: nuolatos vyksta karas tarp gėrio ir blogio karalystės. Nacių vėliava tikrai įkūnija slibino, tos raguotos pabaisos, kuri išlenda į paviršių, karalystę. Žvelgdami politiniu žvilgsniu, matome, kad pasaulyje vyksta įvairūs procesai, vienas kitas karas, šiokie tokie perversmai, pasikeitimai. Jeigu žvelgiame į pasaulį, skaitydami Apreiškimą Jonui, pastebime, kad visa žmonijos istorija atspindi kovą tarp tos galios, kuri viešpatauja ir naikina, ir tos, kuri yra išoriškai pažeidžiama, bejėgė, bet visuomet nugali. Dvasios jėga yra daug stipresnė už kūno.
Tikrąjį Jėzaus pagarbinimą išvystame tada, kai kareiviai, nupynę vainiką iš erškėčių, užspaudė Jam ant galvos ir apsiautė Jį purpurine skraiste. Purpuras buvo vien tik imperatorių spalva. Jis buvo labai brangus, nes šiuos dažus gamindavo iš kriauklelių, kurias rasdavo Efezo pakrantėje, Viduržemio jūroje. Vien tik karaliai galėjo leisti sau naudoti purpurinę spalvą. Nežinau, iš kur kareiviai gavo tą purpurinį apsiaustą, bet toji pajuoka buvo tikroji tiesa – Jėzus buvo vainikuotas ir apgaubtas karališka skraiste.
Grįžtant prie Poncijaus Piloto pakalbio su Kristumi, svarbu tai, kad Pilotas pabrėžia savo galią: „Jis vėl nuėjo į pretorijų ir klausė Jėzų: „Iš kur tu?“ Bet Jėzus jam neatsakė. Tada Pilotas tarė: „Tu nenori kalbėti su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?!“ (Jn 19, 9–10). Jis elgiasi kaip tipiškas šios žemės valdovas, kuris turi galią. Pilotas galvoja: „Taip, aš turiu galią, turiu įgaliojimus ir aš galiu spręsti.“ Jėzus sako: „Iš tikrųjų tu neturi jokios galios. Nes visa galia yra ne iš šio pasaulio. Tikroji galia ir tikroji jėga ateina iš aukštybių. Tu tiesiog įvykdysi, kas tau pridera, tačiau tai – ne tavo sprendimas. Šis sprendimas yra Dievo valioje.“ („Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių. Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau įdavė“ – Jn 19, 11.)
Panašus pokalbis matomas ir vyriausiojo kunigo teisme: „Tuomet vyriausiasis kunigas vėl jį klausė: „Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“ Jėzus jam atsakė: „Taip, Aš Esu [gr. ego eimi – V. M.]“ (Mk 14, 61–62). Ego eimi – tai tas pats Dievo vardas (hebr. JHWH), kuris gali reikšti ir paprastą pasakymą – „taip, aš esu“. Nors iš tiesų graikiškame tekste yra kiti žodžiai – sy legeis t. y. „Tu sakai“. Tai labai tipiškas žydiškas pasakymas: „tu pasakei“, „aš taip nesakiau – tai tavo žodžiai“. Tarsi sakant: „tu sakai, bet nesuvoki, ką sakai. Tu klausi, ar aš esu Mesijas, bet Tavo įsivaizdavimas, kas yra karalius, kas yra Mesijas, klaidingas. Tu taip sakai. Iš esmės tavo žodžiai yra teisingi, bet tu pats nesupranti, ką pasakei.“
Jėzus pasako, kas yra tikroji Karalystė ir tikrasis Karalius, cituodamas Danieliaus knygą: „Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“ (Mk 14, 62). Žmogaus Sūnaus titulas reiškia labai daug: tai Danieliaus pranašystėje minimas Žmogaus Sūnus (hebr. Ben Adam, aram. Bar Nasha), kuris ateina dangaus debesyse. Kartu „Žmogaus sūnus“ reiškia tiesiog žmogų – trapią būtybę. Tai kažkas visai naujo – skandalas! Šitai išgirdęs „vyriausias kunigas persiplėšė drabužius, šaukdamas: „Kam dar mums liudytojai?“ (Mk 14, 63). Jėzus pasakė, kad Jis yra ta apokaliptinė figūra, apie kurią pranašavo pranašas Danielius, ir visi žydai suprato, apie ką Jis kalba.
Mesijo Karalystė
Jėzaus, kaip Karalių Karaliaus, vaizdinį lydėjo laukimas, kad Jis šioje žemėje įtvirtins savo Karalystę, kurioje šventieji su Juo valdys tūkstantį metų. Geriausiai tai matyti Apreiškimo knygos dvidešimtajame skyriuje. Žydai laukė karalystės, kuri pakeis visas žemiškas karalystes. Bėda, kad jie įsivaizdavo, jog ta karalystė bus vien tik Izraelyje, išsivaduota iš tų „žvėrių“, kurie simbolizuoja Babiloniją, Asiriją, Persiją, Romą. Taip išpildoma Danieliaus pranašystė apie keturias nuo žemės paviršiaus nušluotas karalystes (Dan 7, 17–27), nes ketvirtoji – Romos imperija. Buvo suprantama, kad tų žvėrių valdymas baigsis, ir tuomet ateis Žmogaus Sūnaus viešpatija. Tačiau toks supratimas buvo neteisingas.
Danieliaus knygos pranašystė skamba taip: „Vis stebėdamas nakties regėjimus, mačiau tarsi žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesimis. Jis priėjo prie Amžinojo ir buvo jam pristatytas. Jam buvo duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, jo karalystė niekad nebus sunaikinta“ (Dan 7, 13–14). Jam buvo duota valdžia ir garbė, ir karalystė – tai žodžiai, kurie skamba mūsų maldose: „nes Tavo yra valdžia, ir galybė, ir garbė per amžius.“ Tai pasikartoja ir Vatikano himne: „Christus Vincit, Christus Regnat, Christus Imperat“. Tai yra ta valdžia, ta garbė ir ta Karalystė.
Žemiškas karalystes galima sunaikinti, tačiau meilės, ramybės ir džiaugsmo Karalystės sunaikinti negalės niekas. To, kas yra viduje, to, kas ateina iš aukščiau, iš anapus, negali sunaikinti jokia valdžia, ir tai geriausiai matėsi krikščionių persekiojimo laiku. Kuo krikščionys buvo labiau persekiojami, tuo krikščionybė labiau plito. Krikščionio pašaukimas – atkartoti Kristaus gyvenimą. Jo gyvenimas yra krikščionio pavyzdys. Mes esame tam, kad būtume sunaikinti fiziškai, ir tam, kad triumfuotume dvasia. Tai – mirties ir prisikėlimo paslaptis. Būtent todėl, kai Apreiškimo Jonui knygoje kalbama apie Kristaus viešpatavimą, kalbama ir apie teisiųjų viešpatavimą su Kristumi – apie mūsų viešpatavimą drauge su Juo.
Teigdami, kad Kristus „sunaikins laikinas karalystes ir pradės amžinąją“, kai kurie ankstyvosios Bažnyčios rašytojai ėmė detaliai nupasakoti, kokie pasikeitimai įvyks žmonių gyvenime ir pačioje jų prigimtyje, kai viskas bus atbaigta atėjus Kristui Karaliui. Įvyks visiškas ne tik vidinio, bet ir išorinio gyvenimo perkeitimas, tai bus visiškai kitokios žmonių santykių sanklodos atėjimas. Nusakydamas šią mileniaristinę (skelbiančią, kad žemėje būsianti sukurta tūkstantmetė Dievo Karalystė) ateisiančios Karalystės viltį, Apreiškimo autorius girdėjo balsus danguje šaukiančius: „Pasaulio karalystė tapo mūsų Viešpaties ir jo Mesijo karalyste, ir Jis viešpataus per amžių amžius!“ (Apr 11, 15).
Pasaulis (tvarka, kuri egzistuoja be Dievo) – tai žmogiška galios valdžia, prievartos valdžia, teismų valdžia. Viešpaties Karalystė yra išlaisvinimo Karalystė, laisvės dovanojimo, atleidimo Karalystė. „Jie giedojo naują giesmę, skelbdami: „Vertas esi paimti knygą ir atverti jos antspaudus, nes buvai užmuštas ir nupirkai Dievui savo krauju žmones iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių. Iš jų tu padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus, ir jie viešpataus žemėje“ (Apr 5, 9–10). Kristaus viešpatavimas yra ir mūsų viešpatavimas. Mes viešpataujame drauge su Juo, nes esame atpirkti Kristaus krauju. Mes nebepriklausome pasauliui, esame išpirkti iš vergavimo šio pasaulio valdžioms, kunigaikštystėms, sostams, galiūnams, ir priklausome Jam.
„Ir jie viešpataus žemėje“
Jėzus Apreiškime Jonui vadinamas ne tik avinėliu, bet ir Liūtu iš Judo giminės. Buvimas ir avinėliu, ir liūtu drauge parodo Kristaus valdžios prigimtį. Jėzus yra pervertas avinėlis, kurio pralietu krauju bus išbalinti mūsų drabužiai. Drauge jis yra liūtas – žvėrių karalius, kuris nugali. Ne veltui C. S. Lewisas knygoje „Narnijos kronikos“ savo alegoriniuose evangeliniuose pasakojimuose pasirenka būtent liūto įvaizdį, kad parodytų Kristų. Liūtas yra labai akivaizdus Kristaus simbolis. „Liūtas iš Judo giminės“ ateina nugalėti. Nukryžiuotas silpnasis Jėzus yra tas pats galingasis Viešpats, kuris yra kaip Liūtas.
Apreiškimo knygoje kelis kartus užsimenama apie „naują giesmę“. Sena giesmė – tai vienas iš svarbiausių Senojo Testamento himnų: „Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS! Visa žemė pilna jo šlovės!“ (Iz 6, 3). Nauja giesme kreipiamasi į Avinėlį: „Vertas esi paimti knygą ir atverti jos antspaudus, nes buvai užmuštas ir nupirkai Dievui savo krauju žmones“ (Apr 5, 9). Jėzus yra garbinamas kaip Dievas, ir giesmė Avinėliui giedama su ne mažesne pagarba negu ta, kuri buvo giedama Senojo Testamento Jahvei. Tai – nauja giesmė, atpirkimo giesmė. Jei Senojo Testamento giesme buvo apgiedamas Dievo šventumas ir Jo garbė, tai naująja – išganymas ir Dievo gailestingumas.
Dabartinis laikas yra kovų metas. Dvasios, gėrio, teisingumo ir meilės Karalystė kovos su tuo, kas yra pasaulyje. Tai – tikras karas, tikra dvasinė kova. Apreiškimo knygoje sakoma: „Ir jie viešpataus žemėje“ (Apr 5, 10 b). Krikščionys net sunkiausių persekiojimų metu tikėjo pergale. Jie žinojo, kad, nepaisant išbandymų, Kristus nugalėjo. Pergalė jau yra pasiekta – mums tereikia sulaukti pabaigos, ištverti iki galo ir būsime su Tuo, kuris viešpataus, su Tuo, kuris nugalėjo. Ši viltis įkvėpė šlovinti Avinėlį, kuris turi galią, turtą, išmintį, tvirtumą, garbę, šlovę ir gyrių (plg. Apr 5, 11).
Jei pažvelgsime į pirmųjų amžių krikščionių istorijas, matysime, kad vienas iš pirmųjų kankinių, aprašytų krikščionių martirologijoje, yra šv. Polikarpas Smirnietis. Jis buvo atvestas į cezario vietininko teismą. Vietininkas įtikinėja: „Kas blogo, kad pasakysi: „Cezaris yra Viešpats“ [Kyrios Kaisar] bei paaukosi smilkalą, tuo išgelbėdamas savo gyvybę?“ Polikarpo atsakymas nepaprastai įspūdingas. Senukas sako: „Aštuoniasdešimt šešerius metus aš buvau [Jėzaus Kristaus] tarnas ir per tą laiką Jis man nieko blogo nepadarė. Kaip aš galėčiau tad piktžodžiauti savo Karaliui, kuris mane išgelbėjo?“ Visai nelogiška būtų aštuoniasdešimt šešerius metus tarnauti Kristui ir gyvenimo pabaigoje sakyti, kad ne Jis, o kažkas kitas, yra mano karalius, mano gelbėtojas. Atpirkimas krauju yra išgelbėjimas, apie kurį kalba Polikarpas Smirnietis.
Šv. Ignotas Antiochietis, kurio kankinystė gali būti dar ankstesnė, buvo vežamas į Romą ir laukė, kada bus „sumaltas liūtų ir žvėrių dantimis“ į Viešpaties duoną. Jis pats sakė, kad bus: „kaip eucharistija, kaip Viešpaties duona“. Šv. Ignotas prašė, kad niekas nesistengtų jo išgelbėti, nes jis troško kankinystės panašiai, kaip šv. Paulius, kuris sakė: „Noriu panašiai kaip Jis numirti“ (Fil 3, 10 b). Taigi, ir šv. Ignotas pačiam imperatoriui Trajanui sakė: „Aš turiu Kristų, dangaus Karalių [savyje]... Dabar aš galėsiu pasidžiaugti ir jo Karalyste.“ Kristus yra mano karalius, Jis viešpatauja mano širdyje, bet yra dar kažkas, kas turi įvykti. Kristus jau įžengė į mane – Jis jau yra mano širdies Viešpats. Aš trokštu įžengti į Jo Karalystę, o mirtis yra paskutinė riba, kuri nuo jos skiria. Tad jeigu aš išsiginsiu Kristaus, negalėsiu pasidžiaugti Jo Karalyste. Imperatoriau, tu nori iš manęs atimti tokį brangų dalyką, kuriuo aš džiaugiuosi iš anksto!“
Kiti apologetai Romos imperatoriui sakė: „Kada girdi, kad mes ieškome Karalystės, tu, daugiau nesidomėdamas, manai, kad mes kalbame apie žmogiškąją karalystę.“ Tačiau jie kalba apie Karalystę su Dievu, apie Jo buvimą visame kame. Tokį buvimą, kai viską persmelkia Dievas. Apaštalas Paulius sako: „Dievas yra virš visų, per visus ir visuose“ (plg. Ef 4, 6). Tai yra tikroji Karalystė.
Nepaisydami savo krikščioniško radikalumo, pirmieji krikščionys dar sugebėdavo melstis už imperatorius ir valdovus, kurie juos persekiojo. Jie meldėsi už imperijos saugumą, imperatoriaus sveikatą, bet atsisakė prisiekti imperatoriui ir jo genijui (būtybei, kuri saugo imperatorių), nes sakyti Kyrios Kaisar reikštų laikyti imperatorių dievišku.
Apreiškime Jonui šio pasaulio karalystė yra labai aiškiai vadinama „šėtono karalyste“. Krikščionys gailėjo savo brolių pagonių, už juos melsdavosi, net jei šie iš jų tyčiodavosi ir juos persekiojo, šokdavo ir linksmindavosi, kai krikščionys būdavo kankinami arenose. Krikščionys gerai įsiminė Jėzaus pamokymą, kol yra kalbama apie pagarbą karaliams ir imperatoriams, laikytis paklusnumo, bet vengti stabmeldystės: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). Taigi, šiam pasauliui negalima atiduoti to, kas priklauso Dievo valdžiai.
Joks garbinimo santykis negali sieti su tuo, kas yra šiame pasaulyje. Tikras garbinimas ir tikras viešpatavimas priklauso tik Dievui. Kadangi Cezaris, net vadinęs save viešpačiu, buvo tik karalius ir imperatorius, o Jėzus – Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats, o ne tik vienas iš daugybės viešpačių, todėl nėra tokios prievolės Cezariui, kurios nebūtų ir, visų pirma, Dievui. Nors ir nebuvo paprasta, laikui bėgant krikščionys išmoko tai suderinti.
Vieną dieną nutiko labai keistas dalykas: žmonės, kurie buvo persekiojami ir labiausiai nekenčiami visoje imperijoje, tapo jos valdytojais. Imperatorius Konstantinas, kaip manoma, savo gyvenimo pabaigoje pats tapo krikščionimi. Kyla klausimas: ar gerai, kad taip nutiko? Krikščionys dėl to džiaugėsi, bet jie neturėjo pamiršti, kad Jėzaus Karalystė nėra iš šio pasaulio. Gerai, kad imperatorius yra krikščionis, bet, jeigu imperija tampa krikščioniška, atsiranda šioks toks pavojus. Vėliau apie tai kalbės šv. Augustinas, sakydamas, kad yra Dievo miestas ir šio pasaulio miestas. Net jei šio pasaulio mietas griūna, Dievo miestas išlieka.
Vienas iš pirmojo amžiaus apologetų sako: „Kuo skiriasi Kristaus valdžia nuo šio pasaulio valdžios? Ar jūs manote, kad tą [Jėzų] jiems pasiuntė, kaip galbūt koks žmogus pamanytų, tironiškai [tyrannis] valdyti ir įvaryti baimės ir siaubo? Tikrai ne! Pasiuntė jį švelniai ir ramiai, kaip karalius, siunčiantis sūnų karalaitį, pasiuntė kaip Dievą, kaip žmonėms jį pasiuntė, pasiuntė gelbėdamas, kaip įtikinėdamas, o ne pavergdamas, nes Dieve nėra prievartos. Siuntė jį, kaip šaukiantis, o ne persekiojantis, kaip mylintis, o ne smerkiantis.“ Tai yra Kristaus Karalystės esmė. Kristaus viešpatavimas yra švelnus. Piršto galiuku Jis pagauna parašiutininką.
„Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“ (Žyd 13, 14)
Vis dėlto pirmą kartą Kristus ateina gelbėdamas, o antrą kartą – dar ir teisdamas. Avinėlis drauge yra ir Liūtas. Tačiau kai antrą kartą Tėvas atsiųs Jį ir teisiantį, kas atsilaikys Jo akivaizdoje? „Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo... Įsikūrę ir graikų, ir barbarų miestuose, kam kokia dalia teko, laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir, kaip visi sutaria, neįtikėtinai. Jie gyvena savo tėviškėse, bet kaip laikini; dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai, bet viskam pasirengę kaip svetimšaliai; kiekvienas svetimas kraštas jiems yra tėvynė, o kiekviena tėvynė – jiems svetima“ (Laiškas Diognetui, II a.). Iš Kristaus kaip Karaliaus galima išmokti nuolatos prisiminti, kad Jo Karalystė nėra iš čia. Mes nesame vietiniai. Nei vienas iš mūsų nesame vietiniai. Visų mūsų tikroji tėvynė yra Ten.
Jėzus įvardina dar vieną savo Karalystės aspektą: „Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais. Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas. Katras yra vyresnis – kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi?! O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja. Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių“ (Lk 22, 25–30). Kristus pats parodo tikro krikščioniško viešpatavimo pavyzdį –krikščioniškas viešpatavimas yra tarnavimas. Jei pasaulio valdovai yra aukštuose rūmuose, už tvorų stūksančiose pilyse, tai krikščionių karalius yra pasilenkęs prie krikščionių kojų, jas plaudamas.
Be to, Kristus yra tas, kuris išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios. Laiške kolosiečiams Paulius sako: kad „dėkotumėte Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje, kuris išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę. O jame mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą“ (Kol 1, 12–14). Tai yra dvasinė tikrovė, tai – perėjimas iš tamsos į šviesą, iš mirties į gyvenimą, iš šio pasaulio kunigaikščio valdžios į Kristaus Karalystę. Ne veltui Krikšto metu yra klausiama: ar atsižadi piktosios dvasios, ar atsižadi visų jos vilionių, ar atsižadi visų jos darbų? Krikštas yra perėjimas iš piktosios dvasios karalystės į Kristaus Karalystę, į šviesos Karalystę.
Kardas ir žodis
Dar vienas vaizdinys, matomas Apreiškimo Jonui knygoje, yra Raitelis ant balto žirgo (Apr 19). Iš pradžių Kristus ateina kaip Avinėlis, kaip Liūtas, o galiausiai – kaip Raitelis ant balto žirgo. „Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; jis teisingai teisia ir kovoja. Jo akys švietė kaip ugnies liepsna, o ant jo galvos daug diademų ir įrašytas vardas, kurio niekas nežino, tik jis pats. Jis apsirengęs krauju permirkusiu drabužiu, ir jo vardas – Dievo Žodis. Jį lydėjo dangaus kareivijos pulkai ant baltų žirgų, apsivilkę tyros baltos drobės drabužiais“ (Apr 19, 11–14).
Baltai apsivilkę Kristaus palydovai veikiausiai yra šventieji. Kada nors ir mes jais būsime. Kristus čia pirmą kartą vaizduojamas, kaip Dievas kariūnas, karys ant žirgo, tačiau didybės išorė yra apgaulinga. Matome ne tik Jo skrydį ant balto žirgo, bet ir drabužį, permirkusį krauju. Jėzaus žaizdos niekada nedingsta, nes Avinėlis yra pervertas. Raitelis yra sužeistas, ir šios žaizdos išlieka. Jo lūpose yra Žodis, kaip kalavijas: „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Žyd 4, 12). Dievo Žodis yra vienintelis puolamasis krikščionio ginklas. Kristaus Karalystė plečiama šiame pasaulyje, kai Dievo Žodis pasiekia žmonių širdis. Apaštalas Paulius sakė: „Tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17).
Apreiškime Jonui dar minimas slaptas vardas. Kristaus vardas mums nėra žinomas. Greičiausiai Jo vardas toks šlovingas, kad jo niekas negali nei žinoti, nei ištarti. Tačiau mes pažįstame kitą Jo vardą, skirtą mums. Jis pats yra Dievo Žodis. Ne tik Jo lūpos yra dviašmenis kalavijas, Jis pats yra Dievo Žodis. Evangelistas Jonas sako: „Pradžioje buvo Žodis“ (Jn 1, 1 a).
Krikščionių ginklai
Laiške efeziečiams Paulius kalba apie dvasinę kovą, kurią kovojame: „Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 10–12). Dėl to mums reikalinga dvasinė ginkluotė: „Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti. Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį“ (Ef 6, 11–17).
Patys svarbiausi dalykai kovoje kartu su Kristumi, kaip Karaliumi, yra: turėti tiesos diržą –gyventi tiesoje, visuomet sakyti tiesą; turėti teisumo šarvus – žinoti, kad visos mano nuodėmės yra išplautos Avinėlio krauju, kad velnias, kaltintojas, kuris vis sako: „ką čia padarei, būsi nubaustas“, yra išmestas laukan. Žinoti, kad mes esame atpirkti, išpirkti. Reikia būti apsiavus taikos Evangelijos batais. Tai reiškia – tikėti širdyje ir išpažinti Jėzų savo lūpomis, kad Jis, Dievo Žodis, visuomet būtų mūsų lūpose. Kaip sako apaštalas Paulius: „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais“ (Ef 5, 19 a). Kalbėti taip, kad visi mūsų žodžiai taptų Dievo žodžiu, kad visa, ką mes darome ir sakome, būtų Kristaus liudijimas ir Jo skelbimas. Tikėjimo skydas yra pasitikėjimas Dievo vedimu ir Dievo pažadais, jis apsaugo nuo piktojo strėlių. Daug kas mus žeidžia: žodžiai, piktojo puolimas, įvykiai, kurie gali sukrėsti. Jei neturime tikėjimo skydo, to begalinio pasitikėjimo Dievu, tai gali sužeisti, sukelti skausmą, sielvartą. Jei turime tikėjimo skydą, jis apsaugos mus nuo įžeidimų, sužeidimų, puolimų. Be to, išganymo šalmas apsaugo mintis. Mūsų mintys turi būti ten – Karalystėje, kuri yra ne iš šio pasaulio. Išganymo šalmas saugo mus nuo abejonių, kad neabejotume išganymu, tikėtume, kad jau dabar esame išganyti, kad Kristus jau dabar nugalėjo. Jis jau yra dabar viešpataujantis ir niekas negali mūsų sužeisti. Galiausiai, dvasios kalavijas – pažinti Bibliją ir atmušti velnią jos tiesa taip, kaip Kristus darė dykumoje. Jis sakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Lk 4, 8).
Ir svarbiausias mūsų ginklas – Kryžius kaip išganymo ženklas. Konstantinas matė sapną, kuriame jam buvo pasakyta: „In hoc signo vinces“ – šiuo ženklu nugalėsi. Tą ženklą – Kryžių, sudarytą iš sukryžiuotų pirmųjų Kristaus vardo raidžių (Chi Rho) – jis užrašė ant savo kareivių skydų ir nugalėjo. Ir mes, tik remdamiesi Kristaus Kryžiumi, nugalėsime, nes Kristaus Karaliaus valdžia ir galybė, ir garbė per amžius!
Parengė Janina ir Dalia Mackelienės, Faustina Andrulytė SF
