„Jau tapęs vienuoliu pranciškonu turėjau „aštuntuką“ žiguliuką. Bet kai šv. Pranciškaus reguloje perskaičiau, kad turime gyventi be jokio turto – tą pačią savaitę automobilį padovanojau sunkiai gyvenusiai jaunai šeimai. Taip ir pradėjom – be nieko, išdalinę viską, ką turėjom. Ir tai buvo nuostabu!“ – pranciškonų atgimimo pradžią Kretingoje prisimena dabartinis šios parapijos klebonas kun. Astijus KUNGYS OFM.
Vienuolis buvo istorinio įvykio liudininkas – lygiai prieš 30 metų, 1989 m. lapkričio 19 dieną, pranciškonai Lietuvoje oficialiai sugrįžo iš pogrindžio ir atgavo sovietų okupacijos metu prarastą Kretingos parapiją. Tai švęsdami, broliai pranciškonai tą dieną – pirmąkart po po daugiau nei 50 okupacijos metų – aukojo Mišias Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje.
Tarp liturgijoje dalyvavusių kunigų buvo ir br. Astijus. „Žinokit, atvirai pasakysiu – nieko neprisimenu iš tų Mišių... – juokiasi vienuolis. – Tik pamenu, kad buvo labai daug žmonių.“ Tačiau pašnekovas puikiai pamena kitas detales – kas jį paskatino tapti pranciškonu, kaip vienuoliams pavyko įtikinti sovietų valdžią, kad grąžintų Kretingą, ir kokia buvo br. Astijaus ir kitų brolių viešos veiklos pradžia šiame miestelyje.
Šauni slapta kompanija
Išgirdę žodį „pranciškonai“ turbūt daugelis lietuvių iškart pagalvotų apie br. Astijų. Iškalba pasižymintis vienuolis anksčiau buvo tikra žvaigždė žiniasklaidoje, paprastai ir įtaigiai gebantis pasakoti apie tikėjimo dalykus ir šv. Pranciškų. Be to, 12 metų – dvi kadencijas iš eilės – buvo išrinktas pranciškonų vadovu. Kalbant oficialiai – Lietuvos šv. Kazimiero provincijos ministru.
Tačiau iš pradžių, 1984 m. stodamas į Kauno kunigų seminariją, A. Kungys apie pranciškonus nežinojo ničnieko. Tuo metu jie, kaip sovietų uždrausta organizacija, veikė pogrindyje. Vienas iš tokių žmonių buvo Astijaus draugas klierikas Edmundas Atkočiūnas (kuris vėliau, jau Nepriklausomybės metais, paliks kunigystę ir sukurs šeimą). „Jis manęs paklausė: Astijau, ar tu ką nors žinai apie pranciškonų ordiną? – Ne. – O nori būt pranciškonu? – Nežinau. Kas tie pranciškonai yra?“ – svarbų gyvenime pokalbį prisimena br. Astijus. – Tada jis pradėjo vardyti: šv. Antanas, šv. Pranciškus... Na, šitie girdėti – ypač šv. Antanas. O Edmundas toliau sako: Tarp mūsų klierikų yra pranciškonų – Matas, Juozelis, Mykolas, Benediktas, Paulius... Aš galvoju: wow, tokie faini, pasišventę klierikai! Norintys gyventi kitokį gyvenimą. Ir tada sakau: Taip, aš irgi noriu!“
Br. Astijus pasakoja, kad daugelis jaunų žmonių pranciškonų ordiną būtent taip ir pasirinko – juos patraukė kitų klierikų ar kunigų pranciškonų pavyzdys, krikščioniškasis liudijimas kasdienybėje.
„Taip ir prasidėjo tas pranciškonų pogrindžio augimas. Praktiškai visi mes buvome jauni. Buvo tik keli vyresnio amžiaus kunigai, kurie mums švelniai patardavo, o visos inciatyvos buvo jaunų klierikų rankose“, – sako vienuolis. Jis prisimena, kad, įstojęs į pranciškonų ordiną, niekam apie tai negalėjo pasakoti – sovietų režimas ir KGB tokius brolius persekiodavo, turėdavo agentų ir pačioje Kauno kunigų seminarijoje. Todėl ir pranciškonų susibūrimai turėjo būti itin slapti. „Mes du kartus per metus susirinkdavome atnaujinti įžadų Kauno karmelitų bažnytėlėje, kurią mums atrakindavo br. Antanas Grabnickas. O amžinatilsį broliukas Bronislovas Poškus atveždavo abitus maiše, ištraukdavo bažnyčioje prie uždegtų žvakių (net šviesos negalėdavome įsijungti, kad nesukeltume įtarimų), apsivilkdavom abitus, paskaitydavom Šventąjį Raštą, pranciškonų regulą, atnaujindavom įžadus. Tada abitus – atgal į maišą, ir tyliai grįždavom į seminariją, – pasakoja br. Astijus. – Nenoriu sakyti, kad tai buvo romantiška. Bet tai buvo kažkas tikro, gyvo ir siekiamo. Buvo labai daug jaunatviškumo, taip pat ir Dievo malonės, Jo gyvybės.“
Laimėtas ginčas
A. Kungys į kunigus įšventintas 1989 m. gegužės 28 d. Neilgai trukus, liepos 6-ąją, rekolekcijose pas tėvą Stanislovą duoda ir amžinuosius vienuolio įžadus – žinoma, tai įvyksta slapta. „Įdomi detalė – duodami įžadus vienuoliai pažada paklusnumą savo vyresniajam – ordinarui. Tačiau, kai mane šventino į kunigus, turėjau duoti klusnumo įžadus ir vyskupui. Jis nežinojo, kad esu pranciškonas... Tai štai, pogrindžio sąlygomis net ir vyskupams negalėjom atsiskleisti – kad ir jų nepradėtų persekioti saugumas, klausinėti“, – sako pašnekovas.
Vis dėlto 1989 metai – jau nebe gilus sovietmetis, o vis drąsesnio laisvės troškimo laikas. Sąjūdžio idėjos jau pasklidusios po visą Lietuvą, miestuose ir kaimuose pradeda plėvesuoti trispalvės. Netikėta drąsa apėmė ir br. Astijų – po savo primicijų – pirmųjų aukotų Mišių – Palangoje vienuolis kartu su daugybe atvykusių kitų brolių nutarė aplankyti istorinį Kretingos vienuolyną – sovietmečiu paverstą Kraštotyros muziejumi. Vienuoliams paprašius, darbuotojos juos įsileido be bilieto ir atvėrė duris į vidinį kiemelį. „Kuprinėje turėjau pranciškonišką abitą. Prisimenu, kaip tame kiemelyje aš viešai, žmonių akivaizdoje, apsivilkau abitą ir pajutau: čia mano namai. Tokia šventumo dvasia tarsi nužengė. Buvo aišku, kad čia kažkas įvyks – nors dar nežinojom, kas“, – pasakoja br. Astijus.
O nutiko štai kas.
Tų pačių metų vasarą br. Benediktas Jurčys OFM su tuometiniu vienuoliu Edmundu Atkočiūnu nuvažiavo į Vilnių pas religinių reikalų įgaliotinį, kuris tarpininkavo tarp okupacinės valdžios ir Bažnyčios. Tuo metu šias pareigas ėjo „draugas [Kazimieras Liudvikas] Valančius“. Broliai jam įteikė raštą, kuriuo pareiškė norintys atkurti pranciškonų vienuoliją Lietuvoje. Valdininkas nemenkai nustebo: „Tai kad Tarybų Sąjungoje vienuolynų nėra!“ Tačiau br. Benediktas nesutriko – priminė, kad Vilniuje veikia ortodoksų Šv. Dvasios vienuolynas. Tad kaip čia yra – ortodoksams galima turėti vienuolynų, o katalikams – jau ne? Negi tarybinė valdžia nori juos nuskriausti?.. Atrodo, kad šis argumentas Valančių įtikino – ir jis davė leidimą pranciškonams pradėti viešąjį gyvenimą.
Br. Astijus prisimena, jog tuo laiku taip pat pogrindyje veikę jėzuitai bandė pranciškonus atkalbėti nuo ėjimo į viešumą: „Šnekėjomės su tuometiniu kunigu Sigitu Tamkevičiumi apie tai, kad mes, broliai, rengiamės išeiti iš pogrindžio ir prašome vyskupo grąžinti mums Kretingą. S. Tamkevičius įspėjo: Būkit atsargūs. Bolševikai dar yra Lietuvoje. Jei jūs atsiskleisit, tapsite žinomi – galit sugriauti visą vienuolijos gyvavimą... Bet Dievo planai buvo kitokie.“
Vienuoliai susisiekė su JAV lietuviais pranciškonais. Tuometinis provincijolas t. Placidas Barius OFM palaimino („nežinia, kodėl“) Lietuvos brolių laisvės siekį ir stengėsi iš amžinatilsį vyskupo Antano Vaičiaus išgauti leidimą atsikurti Kretingoje. Br. Astijaus nuostabai, vyskupas su didžiausiu entuziazmu palaikė šią idėją, ir nuo 1989 m. lapkričio 19 d. oficialiu dekretu Kretingos parapija atiteko pranciškonų vienuolijai. „Gyvenimas slaptoje“ baigėsi.
„Tas mūsų sugrįžimas iš pogrindžio buvo tartum protingai sudėliotas planas, – įsitikinęs br. Astijus. – Kur ėjom, visur gavom palaiminimą – tiek iš valdžios institucijų, tiek iš bažnytinės hierarchijos. Viskas buvo tarsi užprogramuota, kad be jokių kliūčių ateitume į Kretingą.“
Miegas ant grindų
Pranciškonus į Kretingą dar 1602 m. pakvietė tuometinis Žemaičių seniūnas, Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Nuo to laiko pamažu Kretinga tapo stipriu katalikybės postu. Istorikai teigia, kad labiausiai ši parapija klestėjo tarpukario laikotarpiu, kada Kretinga buvo Lietuvos pranciškonų provincijos dvasinis ir administracinis centras. Vienuolių veiklą sustabdė sovietų okupacija – tačiau būtent Kretinga tapo pirmąja vieta, į kurią po 50 metų iš pogrindžio sugrįžo mažesnieji broliai.
Patys pirmieji, kurie nuo 1989 m. lapkričio 19 d. apsigyveno Kretingoje – tai br. Astijus, E. Atkočiūnas (jie buvo vikarai) bei Tėveliuku vadinamas Juozapas Pudžemys OFM, kuris paskirtas klebonu. Vyrų laukė tikras nuotykis – reikėjo viską pradėti kone nuo nulio.
„Apsigyvenom vadinamajame White House – baltajame namelyje, kuriame anksčiau gyveno klebonas. Mes nieko neturėjom, jokio turto. Net lovų nebuvo. Tiesa, Edmundas iš Nidos buvo atsivežęs tokį juodą gražų fortepijoną. Tai jis miegodavo po tuo fortepijonu, aš – kažkur šalia, o Tėvelis turėjo atskirą mažą kambariuką“, – su šypsena prisimena br. Astijus.
Kitas ryškus momentas – kai trise suklaupė vakaro maldai, broliai staiga sutriko: „Pala, juk dabar reikia pradėti gyventi kaip pranciškonams! O kaip jie gyvena?..“ Atsivertę šv. Pranciškaus regulą, vyrai perskaitė: „Būtent tai yra mažesniųjų brolių Regula ir gyvenimas: laikytis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijos gyvenant klusniai, be nuosavybės ir skaisčiai.“ Tada br. Astijui ir kilo noras įgyvendinti tą „be nuosavybės“ – atiduoti savo žiguliuką.
Katalikai, šokiravę katalikus
Šį laikotarpį – taip pat ir Nepriklausomybės pradžią – br. Astijus vadina tikru dvasiniu atgimimu: po daugybės melo ir veidmainystės metų žmonės buvo tiesiog ištroškę Dievo. Tai matydami, pranciškonai nesnaudė. „Nežinau kodėl, bet mes ypatingą dėmesį skirdavom Šventojo Rašto skaitymui, – sako vienuolis. – Ketvirtadienio vakarais vykdavo jaunimo Mišios. Mes neturėjom, ką jaunimui pasakoti – todėl tiesiog skaitydavom Dievo Žodį. Buvom kaip pirmųjų amžių krikščionių bendruomenė – kaip ir apaštalų laikais susirinkdavome tai viename, tai kitame kambarėlyje, laužydavome duoną ir dalindavomės Dievo Žodžiu. Tad mūsų pradžia buvo tokia nesumeluota evangelinė. Ir žmonėms to reikėjo.“
Pranciškonai pirmieji Lietuvoje per Mišias ėmė groti gitaromis, išeidavo evangelizuoti į miestą, rengdavo piligriminius žygius. Šiandien tokie dalykai katalikams – įprasti, o prieš 30 metų pasigirsdavo kaltinimų, kad pranciškonai griauna Bažnyčią. „Bet paskui visi priprato“, – aiškina pašnekovas. Jis prisimena, kad žmonėms reikėjo priprasti ir prie pranciškonų aukojamų Mišių stadionuose. „Negi bažnyčioje nebėra vietos?!“ – piktindavosi kai kurie tikintieji. Tačiau broliai ir čia turėjo neatremiamą argumentą – žiūrėkit, juk popiežius Jonas Paulius II, kad ir kur keliauja, visur su jaunimu stadionuose švenčia Mišias...
„Labai norėjosi eiti į visuomenę. Su jaunimu važiuodavome į Palangą, vakarais po Mišių eidavome prie jūros. Giedodavome giesmes, laimindavome visas keturias pasaulio puses. Žmonės žiūrėdavo, jungdavosi – nes jie ilgėjosi to tikro gyvenimo ir Dievo. Jėzus sako – palaiminti alkstantys: jie bus pasotinti. Kiek daug palaiminimų žmonės gavo, priėmę tą paprastą ir naują gyvenimo būdą!“ – džiaugiasi br. Astijus, jis įsitikinęs, kad visos šios patirtys buvo ne vienuolių nuopelnas, o paties Dievo planas.
Džiaugsmai ir sunkumai
Astijus Kungys OFM šiandien vėl gyvena Kretingoje, kur eina parapijos klebono pareigas. Jis negaili gražių žodžių vietos tikinčiųjų bendruomenei, kurią, pasitelkdamas Evangelijos įvaizdį, vadina „raugu“. Anot vienuolio, bendruomenei tenka nelengva užduotis – Gerąją Naujieną perduoti kitiems žmonėms. O daugelio kretingiškių tikėjimas jau nebe toks karštas ir gyvas kaip prieš 30 metų.
„Atrodo, kad daugelio širdys atšalusios, kad jie dar neperėjo – ir gal net nesiruošia pereiti – iš mirties į gyvenimą, į Dievo karalystę, – pastebi br. Astijus. – Kai žmonėms kalbu, jaučiu, kaip jie stipriai įsisiurbę į kasdienybę, nepakelia savo akių ir širdžių į Dangų... Darbas yra milžiniškas kiekvieną dieną. Todėl labai gera tikėti, kad Dievas yra su mumis per visas dienas, taip pat turime tikrą raugą – nuostabią bendruomenę. Jai reikia atlikti savo misiją – įraugti likusią tešlos dalį, kad visa Kretinga įrūgtų Jėzumi Kristumi.“
Kunigas pasakoja, kad parapija bando to siekti: kiekvieną ketvirtadienį nuo ryto vyksta visą parą besitęsianti adoracija, meldžiamasi už Kretingą, o visų pirmiausia – už pačių tikinčiųjų atsinaujinimą, vaikų ir tėvų katechizaciją. Pašnekovas pabrėžia, jog dabar parapija Pirmajai Komunijai neberengia vien tik vaikų – šiam sakramentui jau rengiama visa šeima. Tėvai lanko savo pamokas, vaikai – savo.
Tiesa, šiandien Kretingos pranciškonai, katechizuodami vaikus ir tėvus, susiduria su nauja realybe: „Iš tų šeimų, kurios turi lankyti mūsų užsiėmimus, maždaug 30 procentų vyrų dirba užsienyje: Norvegija, Skandinavija, Anglija, Airija... Matom, kad vaikai auga be tėčių, žmonos gyvena be vyrų. Bet vis tiek, kad ir kaip ten būtų, mūsų užduotis – paruošti kelią Kristaus atėjimui į šeimą. Labai svarbu, kad Jėzus ateitų į namus ir per vaikus, ir per tėvus. Tai va, yra daug gražaus darbo. Darbininkų trūksta, bet Viešpats yra tikrai maloningas“, – sako br. Astijus.
Vienuolis visus žmones kviečia maldai už tai, kad šiandien gyvu tikėjimu degtų ir patys pranciškonai: „Taip norisi pasakyti: Viešpatie, po 30 metų suteik naują atgimimą broliams! Norisi tartum iš naujo ateiti pasikrikštyti prie Jordano upės, atlikti atgailą už visa tai, ką per tuos metus padarėme ne taip, įbristi į upės vandenis ir iš jų išlipti atsinaujinus – kad ant mūsų vėl nusileistų Šventoji Dvasia. Prašau kiekvieno iš jūsų: išmelskit mums malonės, kad po 30 metų mes naujai išeitume skelbti Dievo Žodžio!“
