Homilija
Žydai matė išpuoštą Jeruzalės šventovę ir miestą,apsuptą galinga siena. Šis vaizdas kėlė pasigerėjimą ir įsitikinimą, kad toks didingas statinys nesunaikinamas. Jėzus pasinaudojo šia proga kalbėti ne tik apie Jeruzalės šventyklos sugriovimą, bet ir apie būsimą pasaulio pabaigą.
Evangelistas Lukas užrašė anuomet pasakytus Jėzaus žodžius: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens. <...>Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyjesu didžia galybe ir garbe“ (Lk 21,6.26–27).
Išsigandę žydai klausė: „Mokytojau, kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?“Jėzus išvardijo kelis pabaigos ženklus – karus, žemės drebėjimus, badmečius, tame tarpe ir tikinčiųjų žmonių persekiojimą, bet drąsino nenusigąsti ir liudytisavo širdyse nešiojamą Dievo tiesą ir viltį. Jėzus net nurodė laiką, kada Jeruzalė bus sugriauta: „Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, iki visa tai įvyks“ (Lk 21, 32). Jėzaus pranašystė išsipildė po 40 metų; Tito vadovaujama romėnų kariuomenėvisiškai sugriovė Jeruzalės šventyklą, ir ji liko neatstatyta iki mūsų laikų.
Liturginių metų pabaigos proga esame kviečiami pamąstyti apie laikų, taip pat ir apie savo gyvenimo pabaigą. Kviečia apie tai mąstyti ir nesigąsdinti, nes Dievą mylintiems nė vienas plaukas nenukris nuo galvos (plg. Lk 21,18).
Tik tiems reikia bijoti pabaigos, kurie gyvena nemąstydami, kad vieną kartą susitiks su Viešpačiu. Pranašas Malachijas apie juos taip rašo: „Štai! Arti ta diena, liepsnojanti kaip krosnis! Visi įžūlieji ir nedorėliai bus ražiena, – ateinanti diena juos taipsudegins, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS, – kad nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos. Bet jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo saulė, skleidžianti gydančius spindulius“ (Mal 3,19–20).
Primindama paskutinius dalykus, Evangelija neskatina žmogaus likti abejingo šio gyvenimo reikmėms ir nuolat mąstyti apie jo pabaigą. Kai kurie pirmųjų amžių krikščionyspanašiai elgėsi:laukė greitos pasaulio pabaigos ir apleisdavo pareigas. Apaštalas Paulius juos barė: „Mes girdime, jog kai kurie jūsiškiai tinginiauja, nieko neveikia, tik smalsauja. Tokiems žmonėms mes įsakome ir juos raginame Viešpatyje Jėzuje Kristuje ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duoną“ (2 Tes 3,11–12).
Laikų pabaiga gąsdina ir džiugina. Gąsdina, nes primena Kristaus atėjimą teisti pasaulio, bet kartu ir džiugina, nes neša viltį, jog žemėje prisiėmę atsakomybę už duotąjį gyvenimą ir bendradarbiavę su Kūrėju gausime nuo pasaulio sukūrimo mums paruoštą karalystę (plg. Mt 25).
Apaštalas Paulius pirmųjų amžių krikščionis ragino „valgyti pačių užsidirbtą duoną“. Jis nurodė savo pavyzdį: „Mes gi netinginiavome jūsų tarpe ir nevalgėme veltui kieno nors duonos, bet su triūsu ir prakaitu darbavomės dieną naktį“ (2 Tes 3,7–8).
Gyvendamas žemėje, žmogus gali būti gundomas nedirbti, tinginiauti ir gyventi iš pašalpų;taip pat gali būti gundomaslengvai pralobtiloterijose ar lošimo automatuose. Tačiau tai nėra tikinčiojo kelias.
Darbas yra neatskiriama žmogiškojo gyvenimo dalis; jis lydi mus nuo vaikystės per visą gyvenimą. Kai dirbame, mes bendradarbiaujame su Kūrėju, valdydami ir tobulindami jo sukurtąjį pasaulį.
Popiežius Pranciškus liturginių metų paskutinį eilinį sekmadienį paskyrė pasaulio varguoliams ir paragino tikinčiuosius neužsisklęsti savyje, matyti vargstančius žmones ir nešti jiems viltį. Ir neužmiršti Jėzaus žodžių: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“
Kardinolas Sigitas TAMKEVIČIUS
