Sekmadienio vidudienio maldos susitikime popiežius Pranciškus priminė, jog lapkričio 9 dieną Ispanijos mieste Granadoje palaimintąja paskelbta Marija Emilija Riquelme y Zayas, vienuolijos steigėja, ir iš anksto pasveikino šventės dalyvius Portugalijoje, istorinėje Bragos katedroje. Čia sekmadienio popietę kardinolas Angelo Becciu vadovavo padėkoms Mišioms už XVI amžiaus Bragos arkivyskupo dominikono Baltramiejaus Fernandeso ekvipolentinę kanonizaciją (popiežiaus sprendimą leisti visoje Bažnyčioje gerbti jį kaip šventąjį). 1514–1590 metais gyvenęs šventasis dažnai vadinamas Kankinių Baltramiejumi.
Kardinolas Becciu homilijoje pristatė šventojo gyvenimo ir asmenybės bruožus: teologo ir mąstytojo, rūpestingo ir uolaus ganytojo, maldos ir dvasingumo žmogaus.
Baltramiejus Fernandes pasižymėjo gilia teologine kultūra, puikiu Šventojo Rašto ir krikščioniškosios literatūros pažinimu. Dėl to jis buvo svarbi figūra Tridento Susirinkime, svarbiausiame XV amžiaus Bažnyčios gyvenimo įvykyje.
Kai Baltramiejus buvo paskirtas didžiulės, apie 1300 parapijų turėjusios arkivyskupijos ganytoju, jis parodė išskirtinį uolumą: nuolatos buvo kelyje, lankydamas parapijų tikinčiuosius, o kai per trejus metus visas parapijas aplankė, pradėjo kelionę iš naujo. Tiesiogiai ir iš arti susipažinęs su tikinčiųjų gyvenimu, juos katechizavo ir mokė, ne mažiau rūpinosi ir kunigų pasirengimu bei Evangelijai ištikimu gyvenimo būdu. Buvo didelis asketas, pasitenkino mažu, buvo dosnus vargšams. Kai 1570 metais kraštą apėmė maro epidemija, jis liko su savo žmonėmis, nors pats karalius jam nurodė išvykti. Kai buvo išleistas pelnyto poilsio, pasitraukė į vienuolyną, gyveno pavyzdinį vienuolio gyvenimą, toliau pamokslavo, o testamente nurodė vargšams atiduoti viską, ką turėjo: net ir lovą, kurioje miegojo.
Tačiau dar vienas bruožas lėmė, kad jam dar gyvam esant žmonės arkivyskupą vadino šventuoju – tai gilaus maldos gyvenimo praktikavimas nuo pat jaunystės. Šis vidinio gyvenimo dvelksmas žadino žmonėms pasitikėjimą ir meilumą, arkivyskupas buvo daugelio trokštamas dvasios tėvas. Jaunesnius vienuolius jis dažnai mokė, kad vienintelis būdas stiprinti „išorinį žmogų“ yra nuolatinė vidinė malda, susiejanti su Dievo Dvasia, kuri senąjį žmogų pakeičia nauju ir jį ištobulina gailestingume, kantrybėje ir švelnume.
„Šventasis Baltramiejus savo gyvenimą ir tarnystę pavertė nuolatine dovana žmonėms, kurie buvo patikėti jo sielovadinei globai, vadovavo kaimenei ne iš tolo, bet prisiartindamas prie kiekvieno su apaštaliniu užsidegimu. Tokiu būdu jis įkūnijo tai, ką Šventajam Tėvui Pranciškui patinka apibūdinti kaip „išeinančią Bažnyčią“, visada kelyje, besidalijančią gyvenimu su žmonėmis, ypač esančiais gyvenimo paraštėse, uždegančią šviesą ir sušildančią širdį, padedančią žmonėms rasti gyvenimo ir istorijos prasmę.
Bažnyčia džiūgauja galėdama šiandien parodyti šį Bažnyčios ir šventumo pavyzdį, kurį šv. Baltramiejus įkūnijo savo amžininkams ir visiems mums tapdamas „žemės druska ir pasaulio šviesa“ (Mt 5, 13). Ji pasitikėdama prašo jo užtarimo: šventasis Kankinių Baltramiejau, melski už mus!“, – sakė kardinolas Becciu. (RK / Vatican News)
