Jėzaus draugijos Socialinio ir ekologinio teisingumo sekretoriatas mini trisdešimtuosius metus. Sukakties proga Romoje šiomis dienomis surengtas antrasis sekretoriato suvažiavimas, kurio dalyvius, apie du šimtus jėzuitų socialinio, ekologinio teisingumo ekspertų iš visų pasaulio, audiencijoje priėmė popiežius Pranciškus.
Pranciškus karštai ragino sekretoriato atstovus ypatingai branginti tarnystę varstantiesiems, nes juose glūdi „atmestas Dievas“. „Per susitikimą su vargstančiaisiais atradote vietą privilegijuotam susitikimui su Kristumi. Kristaus sekėjo gyvenime tai ypatingai brangi malonė – būti apdovanotam malone su Juo susitikti kenčiančiuosiuose ir vargstančiuosiuose žmonėse“, – sakė Pranciškus.
Popiežius priminė, kad dėmesio vargstantiesiems tradicija atsirado Jėzaus draugijoje kartu su jos įsikūrimu. Šv. Ignacas Lojola pašaukimą tarnauti vargstantiesiems įrašė į 1550 metų Formulę ir ši tradicija pasiekė mūsų laikus. Prieš tris dešimtmečius jėzuitų vyresnysis t. Arrupe panorėjo šį pašaukimą dar labiau sutvirtinti. Jo gilios maldos paremtas pašaukimas kilo iš prisilietimo prie žmogaus kančios ir karšto troškimo užstoti pasaulio apleistuosius, kurių visuomenė nekenčia, patirties.
Šiandien juos vadiname atmestaisiais ir kalbame apie „atmetimo kultūrą“ – tą didelę daugumą pakelėse apleistų žmonių, sakė jėzuitas popiežius Pranciškus. Jis priminė t. Arrupe gilų įsitikinimą, jog tikėjimo tarnystė ir teisingumo ugdymas neatskiriami ir kad visos jėzuitų tarnystės turi apimti tiek tikėjimo skelbimo, tiek teisingumo ugdymo iššūkį. Tai kas buvo kai kurių tarnysčių atsakomybe tapo visų atsakomybe.
Visą laiką liudykite bendravimą su pažeidžiamaisiais. Mūsų sužeistas ir pasidalijęs pasaulis turi tiesti tiltus, kad kiekvienas žmogiškasis susitikimas leistų kiekvienam iš mūsų paskutiniuosiuose pamatyti gražų brolio veidą ir jame atpažinti save pačius; jo buvimas, kad ir nebylus, ir poreikiai, šaukiasi mūsų pagalbos ir solidarumo.
Jėzus neturėjo kur „galvos priglausti“ (Mt 8, 20) su pasišventimu „skelbdamas karalystės Evangeliją“ ir „gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales“ (Mt 4,23). Šiandien mumyse gyvuojanti jo Dvasia mus verste verčia sekti juo tarnystėje nūdienos nukryžiuotiesiems.
Mums reikia kultūrinės revoliucijos, mūsų kolektvyvinio žvilgsnio ir nusistatymų, būdo vieni kitus suvokti ir matyti atsimainymo, pridūrė popiežius.
Pranciškus prašė jėzuitų tęsti pradėtus tarnystės vargstantiems darbus – švietimo, migrantų globos, žmogaus teisių gynybos ir daugybėje socialinės tarnystės sričių.
Tęskite šiuos kūrybingus darbus, juos visuomet reikia atnaujinti sparčiai kintančioje visuomenėje. Padėkite Bažnyčiai suprasti, ką turime nuveikti taip pat savo apaštalavime. Visą laiką bendradarbiaukite savajame tinkle ir su kitomis bažnytinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis, kad būtų apginti labiausiai stokojantys šiame vis labiau globalizuotame pasaulyje. Pasak popiežiaus, tai „sferinė“ globalizacija – ji pašalina kultūrines, religines, asmenines tapatybes ir viską suvienodina. Tikroji globalizacija turėtų būti „daugiašonė“. Turime vienytis, tačiau kiekvienas išlaikydamas savo ypatumus, sakė Pranciškus.
Ar socialinis apaštalavimas yra tam, kad išspręstų problemas? Taip! Tačiau ypač tam, kad ugdytų procesus ir drąsintų viltį, padėtų asmenims ir bendruomenėms geriau suprasti savo teises, matyti savo pajėgumus ir kurti ateitį.
Kalbėdamas savo broliams jėzuitams, vykdantiems tarnystę Socialinio ir ekologinio teisingumo sekretoriate popiežius taip pat prašė būti vilties žmonėmis, darbuotis dėl tikrosios krikščioniškos vilties, kuri ieško eschatologinės karalystės ir visada kuria istoriją (EG 181),
Dalykitės viltimi visur, kur esate drąsindami, guosdami, ramindami, atgaivindami. Jūsų prašau, „atverkite ateitį“, vieno dabartinių laikų rašytojo žodžiais: „lankykitės ateityje“. Atverkite ateitį, žadinkite galimybes, kurkite alternatyvas, padėkite matyti ir veikti kitaip. Ugdykite savo asmeninį kasdienį ryšį su prisikėlusiu ir šlovingu Kristumi, būkite meilės darbuotojai ir vilties sėjėjai. Eikite pirmyn, giedodami ir verkdami, kad kova ir rūpestis dėl paskutiniųjų ir kūrinijos neatimtų vilties džiaugsmo. (SAK / VaticanNews)
