Šių metų spalis buvo paskelbtas ypatinguoju misijų mėnesiu. Šia proga Vatikano leidyklą kartu su italų Šv. Paulius leidykla išleido knygą – italo žurnalisto Gianni Valente ilgą interviu su popiežiumi Pranciškumi „Be Jo mes nieko negalime. Pokalbis apie buvimą misionieriumi dabartiniame pasaulyje“.
„Išeinanti Bažnyčia“ – ne madingas posakis, bet Jėzaus įsakymas
Popiežius aiškina, kad jis įsakymą skelbti Jėzų ir jo Evangeliją visada suprato kaip įsakymą išeiti ir leistis į kelionę. Dažnai naudojami žodžiai „išeinanti Bažnyčia“ neturi būti suprantami tik kaip skambus posakis, šiandien tapęs madingas, bet kaip atsiliepimas į aiškų Evangelijoje pagal Morkų užrašytą Viešpaties įsakymą eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją visai kūrinijai. Jei Bažnyčia neišeina, ji susigūžia, susitraukia, nevykdo savo misijos, tampa kuo nors kitu – dvasine draugija, etinio ir religinio turinio žinias skalbiančia tarptautine organizacija. Jei šitaip „prisijaukiname“ Kristų, jei kalbame tik apie tam tikrą Kristaus idėją, tampame smulkiais bažnytinio gyvenimo vadybininkais, nesame Jėzaus darbų liudytojai.
Šventoji Dvasia – svarbiausia veikėja
Turime visada atsiminti, kad nuo pat pradžių svarbiausia veikėja Bažnyčioje yra Šventoji Dvasia, ne apaštalai. Ji įkvepia ir pradeda visus darbus, parengia žmonių širdis ir tik po to žmonės imasi darbo. Be Šventosios Dvasios misija būtų ne kas kita, kaip religinio ar ideologinio užkariavimo projektas.
Ne prozelitizmas, bet patraukiantis liudijimas
Pranciškus kartoja savo pirmtako Benedikto XVI žodžius, kad Bažnyčia auga patraukdama savo liudijimu. Jei su meile tarnaujame Viešpačiui, kiti tai mato. Nereikia to nei įrodinėti, nei išdidžiai demonstruoti. Misija – tai ne verslo projektas ir ne propagandinis spektaklis. Misijos vaisingumo šaltinis yra suvokimas, kad be Jėzaus mes nieko negalime. Tad ir religinės laisvės viršūnė, sako Pranciškus, – leisti, kad mus vestų Šventoji Dvasia. Prozelitizmas yra tokio liudijimo ir tokios laisvės priešingybė. Jis iš prigimties yra smurtingas, nes netoleruoja laisvės ir nesupranta neatlyginamo tarnavimo ir aukojimosi. Tikra misija – tai liudijimas savo pavyzdžiu, tokiu gyvenimu, kad kiti atpažintų mumyse gyvenančią viltį. Tikras krikščionis misionierius padeda kitiems tikėti, o ne yra tikėjimo prievaizdas.
Krikščionybė su ją priėmusių kultūrų veidu
Pranciškus primena, kad prieš keletą šimtmečių gyvenusiam jo pirmtakui Pauliui III teko kategoriškai atmesti teorijas, pasak kurių Amerikos indėnai nėra pajėgūs priimti Evangelijos. Taip pat ir šiandien turime Bažnyčioje grupių, kurios savo nuožiūra dalija pasaulio gyventojus į civilizuotus ir barbarus, nemažą dalį žmonijos priskiria žemesnei klasei. Panašių samprotavimų teko girdėti ir visai neseniai skelbtuose komentaruose. Neužmirškime, ką yra pasakęs Jonas Paulius II: krikščionybė neturi vieno kultūrinio modelio, bet turi daugybės ją priėmusių tautų veidus. Neturime teisės kartu su Evangelija skelbti ir mūsų pačių kultūros modelio.
Misija – tai ir kankinystė
Kankinystė yra didžiausias ir kilniausias Kristaus liudijimas. Popiežius pamini jam giliai į širdį įstrigusį krikščionių koptų nužudymą Libijoje 2015 m. ir Jemene 2016 m. nužudytas Kalkutos Motinos Teresės seseris. Kankiniai yra laimėtojai, ne aukos. Viešpats atsimena jų liudijimą. (JM / VaticanNews)
