Šalyse, kur tiriami nepilnamečių seksualinio išnaudojimo bei tokių nusikaltimų dangstymo atvejai Katalikų Bažnyčioje, daug pastangų dedama, siekiant įgyvendinti priemones, kurios turėtų užkirstų kelią išnaudojimui bei jo dangstymui ateityje. Nemažai tokių priemonių įgyvendina ir pati Katalikų Bažnyčia (pvz., kanonų teisės pakeitimai, informacijos rinkimas bei sisteminimas, mokymai dvasininkams ar dirbantiems bažnytinėse institucijose ir pan.). Valstybinės institucijos taip pat ieško būdų, kaip užkirsti kelią seksualiniams nusikaltimams Bažnyčioje. Tik, deja, numatant apsaugos mechanizmus, ne visada atsižvelgiama į čia galiojančius įstatymus, t. y. kanonus, ir dėl to, tikėtina, kad priemonės ne tik neveiks, bet gali iš esmės pažeisti religijos teises.
Tokiu precedentu tampa šio rudens pradžioje Australijoje priimtas įstatymas, įpareigojantis kunigus pranešti teisėsaugai, jei per išpažintį išgirdo kažką, kas sukelia įtarimą apie galimą seksualinį išnaudojimą. Australija nėra vienintelė šalis, kur bandoma įstatymu priversti kunigus išduoti išpažinties paslaptį. Šia tema jau diskutuota Airijoje, Jungtinėje Karalystėje bei JAV. Įstatymai, įpareigojantys pranešti teisėsaugai apie įvykdytą nusikaltimą, ypač kai seksualinį smurtą patiria nepilnametis, nėra naujovė. Kai kur pranešti privalo, pavyzdžiui, mokytojai, medikai ar socialiniai darbuotojai. Tačiau iki šiol, priimant tokį reguliavimą, buvo daromos išimtys, jei apie nusikaltimą išgirstama per išpažintį.
Australijos spaudoje buvo cituojamas Viktorijos valstijos premjeras Danielis Andrewsas (Danielis Endriusas), sakantis, jog toks įstatymas, beje, numatantis iki 3 metų laisvės atėmimo bausmę, jei nepranešama apie įtarimus, yra žinia Vatikanui apie šalies požiūrį į vaikų seksualinį išnaudojimą. Tokie motyvai iš tiesų suprantami, tik apmaudu, kai valstybė, siekdama nubausti ir sukontroliuoti religinę instituciją, neatsižvelgia į svarbias jos nuostatas, o dvasininkai dėl to susiduria su nepavydėtinu pasirinkimu: nepaklusti valstybei ar nepaklusti Dievui ir Bažnyčiai. Katalikų Bažnyčios žinia visada buvo nedviprasmiška – išpažinties paslaptis jokiomis aplinkybėmis negali būti išduota.
Apie tai, kodėl išpažintis taip saugoma ir kas atsitiktų kunigui, išdavusiam išpažinties paslaptį, pakalbinau kanonų teisės specialistą, Vilniaus arkivyskupijos tribunolo teisėją kunigą Mindaugą Bernotavičių.
Išpažintis – atgailaujančiojo ir Dievo pokalbis
Ir katalikai neretai užduoda klausimą, kodėl reikia savo nuodėmes išpažinti kunigui, ar neužtenka jų pasakyti Dievui? Šis klausimas suprantamas, turint galvoje, kad priimant Sutaikinimo sakramentą, arba, kitaip sakant, atliekant išpažintį, nuodėmes atleidžia pats Dievas. Tačiau kunigas yra svarbus tarpininkas, per kurio tariamus konkrečius žodžius veikia Dievas. Tokią sakramento tvarką įsteigė Kristus: „Kam atleisite nuodėmes, tam jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“ (Jn 20, 23). Bažnyčia šios Kristaus įsteigtos tvarkos ir laikosi. Gerbdamas bei saugodamas tiek ją, tiek nuodėmes išpažįstančiojo santykį su Dievu, kunigas privalo tą pokalbį laikyti visiškai slaptą. Pasak kunigo M. Bernotavičiaus, tai rodo, kad išpažinties paslaptis pirmiausia remiasi dieviškąja teise: „Susitaikymo sakramentas yra įsteigtas Jėzaus Kristaus, o ne žmonių.“
Kunigas M. Bernotavičius primena ir dar vieną aspektą – išpažinties paslaptis saugoma, gerbiant asmens teisę į gerą vardą bei privatumą. Tai – prigimtinės teisės pagrindas. Per įšpažintį išsakome skaudžiausius, dažnai nemaloniausius dalykus, net tai, ko niekas nemato, o žinome tik mes patys. Ir nė vienas nenorėtume, kad mūsų klaidos ar padarytos skriaudos, dėl kurių atgailavome ir už kurias atsiprašėme, būtų aptariamos viešai. Bažnyčia, įpareigodama saugoti išpažinties paslaptį, saugo kiekvieno žmogaus teisę į gerą vardą ir privatumą.
Išpažinties paslaptį turi saugoti ne tik kunigai
Įsivaizduokite tokią situaciją. Įėjote į bažnyčią likus tik kelioms minutėms iki šv. Mišių. Visi suolai užimti ir vienintelę vietą atsisėsti radote visai netoli klausyklos. Visiems ramiai laukiant Mišių pradžios, išgirstate pokalbį, kurio neturėtumėte girdėti – savo nuodėmes klausykloje vardina tikrai garsiai kalbantis žmogus. „Išpažinties paslaptį turi saugoti ir kiti asmenys, – kalba kun. M. Bernotavičius ir vėl cituoja kanoną: – saugoti paslaptį taip pat turi vertėjas, jei dalyvauja, ir visi kiti, kurie bet kokiu būdu sužinojo per išpažintį pasakytas nuodėmes“ (kan. 984.2). Tad, jei netyčia nugirdote išpažintį, esate Bažnyčios įpareigotas saugoti išpažinties paslaptį.
Ar pats penitentas (išpažintį atliekantis žmogus) taip pat turi saugoti išpažinties paslaptį? Mano pašnekovas teigia, jog iš pagarbos nuodėmklausiui penitentas yra kviečiamas nepasakoti per išpažintį aptartų dalykų, nors jo ir nesaisto išpažinties paslapties pareiga.
Na, o paliepimas kunigui saugoti išpažinties paslaptį iš tiesų yra griežtas ir nedviprasmiškas. Kunigas M. Bernotavičius cituoja 983 bei 984 kanonus: „Sakramentinis antspaudas yra neliečiamas; todėl nuodėmklausiui visiškai neleistina išduoti penitento žodžiais ar bet kokiu kitu būdu ir dėl bet kokios priežasties“, „nuodėmklausiui besąlygiškai draudžiama naudotis išpažinties metu gautomis žiniomis, sukeliant žalą penitentui, net jei nebūtų jokio atskleidimo pavojaus.“ „Iš šių kanonų tampa labai aišku, kad pasaulyje neegzistuoja tokia priežastis, dėl kurios nuodėmklausys galėtų ar turėtų atskleisti išpažinties paslaptį“, – sako kun. M. Bernotavičius. Tad valstybės priimtas įstatymas, net jei tai susiję su galimai padarytais nusikaltimais, taip pat nėra pakankama priežastis, atskleisti tai, kas buvo pasakyta per išpažintį.
Svarbios visos detalės
Pašnekovo taip pat paklausiau: o kas sudaro išpažintį? Juk kartais klausykloje išvardiname ne tik nuodėmes, bet detaliai pasakojame situacijas, aptariame įvykius. Pasak kun. M. Bernotavičiaus, „išpažinties paslapties objektas yra visos sunkios ir lengvos nuodėmės, kurias penitentas išpažino, taip pat ir kiti dalykai: aplinkybės, bendrininkai ir panašiai“. Ir tai dar ne viskas. Nevalia atskleisti ir kitų pokalbyje minėtų elementų, kurie kokiu nors būdu gali leisti atpažinti žmogų, atlikusį išpažintį, „nors tai ir neturi nieko bendra su nuodėme (pvz., penitento fiziniai aspektai, socialinė padėtis ir panašiai)“, – sako kun. M. Bernotavičius.
Tai, ką išpažinties metu per kunigo tarpininkavimą asmuo pasako Dievui, privalo likti slaptoje.
Svarbu ir tai, kad išpažinties paslaptį galima atskleisti tiesiogiai ir netiesiogiai. Pašnekovas paaiškino, ką tai reiškia: „Tiesioginiu būdu išpažinties paslaptis sulaužoma, kai tiesiogiai įvardijama nuodėmė ir penitentas ar tik vienas iš jų. Netiesiogiai sulaužoma išpažinties paslaptis, kai nuodėmklausys pasako nors ir neesminį dalyką, tačiau iš kurio paaiškėja penitentas ar jo pasakytos nuodėmės.“ Su pašnekovu aptarėme situacijas, kai kunigas (gali būti ir vertėjas, ar išpažintį nugirdęs žmogus), netyčia ar gerai nepagalvojęs pamini detales, iš kurių galima atpažinti išpažintį atlikusį žmogų. Deja, ir toks neatsargumas gali užtraukti bažnytinę bausmę.
Už išpažinties paslapties atskleidimą – griežčiausia bausmė
„Kadangi Sakramentinis antspaudas (išpažinties paslaptis) griežtai negali būti sulaužytas, ši norma yra apsaugota bausme“, – sako kun. M. Bernotavičius. Jei nuodėmklausys tiesiogiai išduoda išpažinties paslaptį, remiantis 1388 kanonu, jis automatiškai ekskomunikuojamas. „Kunigui tai yra griežčiausia bausmė. Ekskomunika draudžia kunigui aukoti Mišias ar kitaip dalyvauti tarnystėje, jis negali atlikti jokių apeigų, teikti sakramentų ar eiti kokias nors valdymo pareigas Bažnyčioje“, – apie bausmę paaiškino pašnekovas, pridurdamas, kad, atsižvelgiant į padarytą skriaudą, jos mastą, gali būti pridėta ir papildoma bausmė, „kuri gali būti net pašalinimas iš kunigų luomo“.
Šiek tiek švelnesnės bausmės taikomos tais atvejais, kai išpažinties paslaptis atskleidžiama netiesiogiai. Tam tikros sankcijos gresia ir tiems, kurie nėra nuodėmklausiai, tačiau girdėjo, kas buvo sakoma per išpažintį. Kun. M. Bernotavičius vėl grįžta prie 1388 kanono, kur aiškinama, jog išpažinties paslaptį išdavusieji „turi būti baudžiami teisinga bausme, neatmetant ir ekskomunikos galimybės“.
Nuodėmklausiams, automatiškai užsitraukusiems ekskomuniką, prireiks Šventojo Sosto pagalbos, šiuo atveju Apaštalinės penitenciarijos, o tai yra Bažnytinio teismo, tribunolo dalis, kur sprendžiami klausimai, susiję su nuodėmių atleidimu. Tik ši institucija gali panaikinti ekskomuniką ir kunigas gali vėl visavertiškai vykdyti kunigo pareigas. „Papildomas bausmes už tiesioginį ar netiesioginį išpažinties paslapties išdavimą gali skirti vietos ordinaras, vyskupas, tad jis gali šias bausme ir panaikinti“, – kalbėjo kun. M. Bernotavičius.
Išpažinties paslapties atskleidimas neišspręstų seksualinio išnaudojimo problemos
Nagrinėjant šią nelengvą temą, gali susidaryti įspūdis, jog išpažinties paslaptis taip akylai saugoma tik bijant bausmių. Arba galima svarstyti, kad šios bausmės, sugalvotos ne Dievo, o žmonių, tampa gera priedanga nusikaltimams. Tačiau toks požiūris neatspindi katalikiškos laikysenos. Pirmiausia bausmės dydis ir reikšmingumas rodo ne baimę, kad kas nors praneš apie dvasininkų padarytus nusikaltimus, o atskleidžia, kaip rimtai Bažnyčia žiūri į žmogaus ir Dievo santykį, kaip ji gerbia bei saugo šio santykio intymumą bei asmens privatumą. Išpažinties paslapties atskleidimas yra suprantamas ne tik kaip nusikaltimas, bet ir paties Kristaus išdavystė.
Katalikų Bažnyčios Australijoje vadovai taip pat išsakė abejones, ar įpareigojimas pranešti apie galimą seksualinį nepilnamečių išnaudojimą Bažnyčioje iš tiesų padės užkirsti kelią tokiems nusikaltimams. Yra keletas praktinių aspektų: daug klausyklų, kuriose atliekamos išpažintys, yra uždaros ir nuodėmklausys nemato penitento. Tad, net išgirdęs apie nusikaltimą, nebūtinai galės nustatyti nukentėjusiojo ar smurtautojo tapatybę. Tad ką turėtų pranešti?
Kitas komentatorių analizuotas aspektas siejasi su pasitikėjimu. Jei kunigai bus verčiami pranešti apie išpažintyje minėtas aplinkybes, ar tikrai smurtautojai eis atvirai išpažinti nuodėmių? O aukos gali būti dar nepasiruošusios kalbėti apie patirtą skriaudą su teisėsauga. Kunigų įpareigojimas priverstų ir aukas aptarti savo patirtis, to dar nenorint. Galiausiai toks įpareigojimas pakeistų pačią išpažintį – tai nebebūtų toji vieta, kur gali tikėtis saugumo ir supratimo, net jei ir nepadarytas baustinas nusikaltimas, negalėtum būti tikras, kad tavo pats intymiausias pokalbis liks privatus.
Paslaptis, dėl kurios verta mirti
Tačiau ką daryti kunigui, išgirdus apie padarytą arba gresiantį sunkų nusikaltimą? Pokalbio su kun. M. Bernotavičiumi metu tapo aišku, kad vieno ir aiškaus atsakymo nėra. Sutarėme, jog pašnekesį bus verta pratęsti su moralės teologijos specialistu, kuris padėtų išsiaiškinti bent kai kuriuos moralinius kazusus.
Būtent dėl to, kad išpažintis yra labiausiai Bažnyčios saugoma paslaptis, tai gali būti pokalbis, kuriame smurto auka atrastų nusiraminimą bei stiprybę ieškoti pagalbos ir teisėsaugoje. O smurtautojui susitikimas su kunigu ir Dievu per išpažintį gali padėti atpažinti padarytą blogį ir jį pripažinti net teisėsaugai. Kunigas negali versti penitento prisipažinti apie padarytus nusikaltimus, tačiau, jei nusikaltėlis jau atėjo į klausyklą, nuodėmklausys gali budinti jo sąžinę, kol jis supras būtinybę atitaisyti padarytą skriaudą. Bet kuriuo atveju prievolė sulaužyti išpažinties paslaptį nėra tinkama priemonė užkirsti kelią nusikaltimams.
Bet kuriai šaliai priėmus įstatymą, įpareigojantį kunigus išduoti išpažinties paslaptį, kunigai bus priversti laužyti tokį įstatymą. Melburno arkivyskupas Peteris Andrew Comensoli (Peteris Andriu Komensoli) radijo interviu metu pareiškė: „Aš asmeniškai išlaikysiu paslaptį.“ Tai darydamas jis rizikuos patekti į kalėjimą arba sumokėti didžiulę baudą. Štai šv. Jonas Nepomukas, XIV a. gyvenęs kunigas, Behemijos karaliaus Vaclovo IV žmonos nuodėmklausys, saugodamas išpažinties paslaptį nepakluso karaliui, kai jis norėjo sužinoti apie savo žmonos nuodėmes, ir dėl to buvo nužudytas. O šv. Mateo Correa Magallanes nesutiko išduoti kalinių išpažintų paslapčių karo metu Meksikoje ir dėl to buvo nužudytas. „Tai, ką išpažinties metu per kunigo tarpininkavimą asmuo pasako Dievui, privalo likti slaptoje“, – sako kun. Mindaugas Bernotavičius. Bet kuria kaina.
