Sekmadienio rytą Šv. Petro bazilikoje buvo aukojamos Amazonijai skirto Vyskupų sinodo uždarymo Mišios. Kartu su popiežiumi koncelebravo Sinodo tėvai – daugiau kaip pusantro šimto vyskupų. Homilijoje popiežius kalbėjo apie tris personažus, kuriuos mini šios dienos Žodžio liturgijos skaitiniai, ir apie tris maldos būdus – vargšo maldą, apie kurią kalbama pirmajame skaitinyje, ir fariziejaus bei muitininko maldas, apie kurias Jėzus kalba Evangelijoje.
Fariziejaus malda prasideda taip: „Dėkoju tau, Dieve“. Puiki pradžia, nes geriausia malda – tai padėka ir šlovinimas, sakė Pranciškus. Tačiau išgirstame, už ką fariziejus dėkoja, – „kad nesu toks, kaip kiti žmonės“ (Lk 18, 11). Jis pasninkauja du kartus per savaitę, moka mokesčius šventyklai, stropiai atlieka visas priedermes. Tačiau jis užmiršta patį svarbiausią dalyką – mylėti Dievą ir artimą (plg. Mt 22, 36–40). Jis labai patenkintas savimi, savo nuopelnais ir dorybėmis, mato tik save, tačiau jame nėra meilės. O juk viskas, net ir patys geriausi dalykai, kaip skelbia šv. Paulius, be meilės nieko neverti (plg. 1 Kor 13). Fariziejus meldžiasi šventykloje, tačiau jo religija – savęs paties šlovinimas. Jis ne tik užmiršta Dievą, bet niekina ir artimą. Kiti žmonės – jam ne broliai, bet tiesiog „kiti“, neverti dėmesio, tai, kas lieka, „atliekos“.
„Kiek kartų tai matėme gyvenime ir istorijoje!“, – sakė Pranciškus. – „Tai matėme ir sužeistame Amazonijos veide. Savęs paties šlovinimo religija tebesitęsia, su savo veidmainiškais ritualais ir „maldomis“. Neretai ir krikščionys, kurie meldžiasi ir sekmadieniais dalyvauja Mišiose, vergauja tai savęs šlovinimo religijai.“ Melskime malonės nemanyti, kad esame už kitus pranašesni.
„Muitininko malda mums padeda suprasti, kas Dievui patinka“, – tęsė Šventasis Tėvas. Muitininkas kalba ne apie savo nuopelnus, ne apie turtus, bet apie savo žmogiškąjį skurdą. Jis stovi atokiai ir nedrįsta akių pakelti. Jo malda kyla iš širdies. Jo malda skaidri – jis atveria Dievui širdį.
Popiežius padėkojo Sinodo tėvams už pastarųjų savaičių atvirą, nuoširdų dialogą, už tai, kad Dievo ir brolių akivaizdoje buvo atvirai išsakyti visi sunkumai ir viltys. „Šiandien, žiūrėdami į muitininką, suprantame nuo ko turime pradėti“, – sakė Pranciškus. Pirmasis žingsnis – suvokti, kad Dievas yra gailestingas tam, kuris supranta, kad jam reikia gailestingumo. Kaip mokė senovės atsiskyrėliai – tikėjimas savo teisumu yra visų dvasinių klaidų šaknis.
„Varguolio maldavimas debesis skrodžia“ (Sir 35, 21), – sako pranašas Siracidas. Tai trečioji maldos rūšis. Išdidaus, savo teisumu tikinčio žmogaus malda, egoizmo slegiama, lieka priplota prie žemės, o vargšo malda eina tiesiai pas Dievą.
„Šio Sinodo metu mums buvo suteikta malonė girdėti vargstančiųjų balsą ir pamąstyti apie jų gyvenimo sunkumus, apie grėsmes, kurias kelia plėšrūniški vystymosi modeliai“, – kalbėjo popiežius. – „Tačiau girdėjome ir daug liudijimų, kad galima kitaip žiūrėti į pasaulio tikrovę, priimti ją atviromis rankomis kaip dovaną, į kūriniją žiūrėti ne kaip į priemonę, kuria galime pasinaudoti, bet kaip į namus, kuriuos turime saugoti, pasitikėdami Dievu.“
Kaip dažnai ir Bažnyčioje paniekintų ir skriaudžiamų žmonių balsas neišklausomas, pajuokiamas arba nutildomas. Prašykime malonės girdėti vargstančiųjų balsą. (JM / VaticanNews)
