Dievas yra apdovanojęs žmogų laisva valia. Asmuo pats, savo valia turi rasti jėgų, nepalūžti, neprarasti svarbiausios dvasinės vertybės – tikėjimo – net tada, kai likimas siunčia išbandymus. Lietuvių tauta okupacijos metais patyrė sunkius išbandymus, buvo siekiama, kad ji atsižadėtų tikėjimo ir tautiškumo. Jai išlaikyti savo vertybines orientacijas padėjo gražus mūsų močiučių, tėvelių auklėjimas ir drąsių žmonių, ištikimai sekančių Jėzaus Kristaus pėdomis, pavyzdys. Anot kardinolo Sigito Tamkevičiaus,< ...> Jei Dievas mums leidžia nešti kokį nors kryžių – persekiojimo, ligos ar kitokį – ir mes tą kryžių apkabiname, tuomet mūsų tikėjimas dar labiau sužydi. Šie žodžiai – ne iškalba apdovanoto žmogaus retorika, ne pakartota knygų išmintis, o gilios gyvenimo pamokų išvados.
Tikrasis krikščioniškasis lojalumas, ištikimybė tikėjimui, vilties saugojimas nepalankiausiu metu tapo pripažinti, Sigitas Tamkevičius priimtas į Romos Kunigijos aukščiausiąją bendruomenę. Tai svarbus pripažinimas ir įpareigojimas. Svarbiausiu gyvenimo tikslu kardinolas pasirenka nuolankumą, saugantį nuo tuštybės, atjautą, pagalbą žmonėms, tapusiems blogio aukomis. Kardinolas Sigitas Tamkevičius sutiko pasidalinti savo mintimis.
– Kokia pagrindinė užduotis dabar Jūsų kaip kardinolo?
– Popiežius Pranciškus, paskirdamas mane kardinolu, parašė laišką, kuris, manau, ir nurodo, ko popiežius iš manęs tikisi. Cituoju: „Iš širdies linkiu, kad, dabar jau priklausydamas Romos Kunigijai, tu mokėtum gyventi tomis dorybėmis, kurios išreiškia tikrąjį krikščioniškąjį kilnumą: lojalumą ir ištikimybę „usque„ ad effusionem sanguinis“ – „iki kraujo praliejimo“, kuriuos, pagal tradiciją, išreiškia raudonas kardinolų rūbas. <...> Tegu šis naujas tavo gyvenimo etapas augina sugebėjime atjausti kitus, kad dar artimiau sektumei Jėzumi; atjaustumei kiekvieną vyrą ir moterį, tapusius daugybės blogio aukomis ir patekusius į jo vergiją, bežvelgiančius į mus, kurie tikime Viešpatį, ir laukiančius mūsų maloningumo gestų.“
– Jūsų kelias link kardinolo purpuro buvo pažymėtas kryžiumi, sakykit, kaip turėti tvirtą tikėjimą?
– Mūsų tikėjimas auga tuomet, jei gyvename tuo, ką tikime, kitaip jis sunyksta. Dievas mus yra apdovanojęs laisva valia, todėl jis veikia mumyse tiek, kiek mes leidžiame jam veikti. Esu įsitikinęs, jei Dievas mums leidžia nešti kokį nors kryžių – persekiojimo, ligos ar kitokį – ir mes tą kryžių apkabiname, tuomet mūsų tikėjimas dar labiau sužydi, todėl visiems linkiu nebijoti sutinkamų kryžių, bet juos priimti ir bandyti sekti paskui Jėzų.
– Kartu su broliais kardinolais aplankėt nuolankumu garsėjantį popiežių emeritą Benediktą. Kokie jausmai Jus užplūdo ir kaip būti nuolankiam esant kardinolu?
– Nuolankumas yra gražiausia dorybė, kurią puoselėti kvietė pats Jėzus. Jis sakė: „Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies.“ Buvau labai laimingas, galėdamas aplankyti popiežių Benediktą XVI ir nors trumpą valandėlę pabūti jo artumoje.
Nuolankumą galima praktikuoti atliekant net pačią aukščiausią tarnystę, tačiau kiekvienas žmogus yra gundomas perdėtai save vertinti. Ačiū Dievui, mes, tikintieji žmonės, turime dvasinių priemonių, kurios padeda ištikimai eiti Jėzaus pėdomis – tai malda, kasdienė sąžinės sąskaita ir pakankamai dažna išpažintis.
– Kokia tikroji mūsų tikėjimo esmė?
– Tikėjimo esmė yra sekimas Jėzaus pėdomis. Mes ištikimai sekame paskui Jėzų, jeigu kasdien su juo bendraujame maldos metu, skaitome ir apmąstome Šv. Raštą ir darome gerus darbus.
– Atskleiskite, ką Jums palinkėjo popiežius Pranciškus?
– Popiežius Pranciškus padėkojo už ištikimybę Evangelijai, kai reikėjo vilkėti kalinio drabužius. Manau, kad per mane išreiškė dėkingumą visiems, kurie liko ištikimi Dievui, kai reikėjo pakelti didelius išbandymus.
Rimanto Norvilos nuotraukos
