Liepos pradžioje į Lietuvą atvyko naujasis apaštalinis nuncijus arkivyskupas PETARAS RAJIČIUS. Pas mus arkivyskupas sugrįžo po dviejų dešimtmečių, 1996–1998 m. jis ėjo nunciatūros Vilniuje patarėjo pareigas, tad susipažindami su ekscelencija, taip pat klausėme, ar Lietuva pasikeitė, kokia mūsų vieta Visuotinės Bažnyčios žemėlapyje, kokie iššūkiai ir darbai laukia sugrįžus į Lietuvą.
Norėtume su Jumis, Ekscelencija, artimiau susipažinti. Ar galėtumėte papasakoti apie save, iš kur Jūs kilęs, koks buvo Jūsų kelias link Dievo ir į Bažnyčią?
Atsakant į šį klausimą, turiu pradėti nuo savo kilmės. Mano tėvai yra kroatai, gimę šiandieninėje Bosnijoje ir Hercegovinoje. Pasaulį jie išvydo 1930-aisiais, keli metai prieš Europoje prasidedant Antrajam Pasauliniam karui. Tad jų vaikystė buvo sunki. Jie patyrė visas kančias, kurias atnešė Antrasis Pasaulinis karas, o taip pat 1945 metais šalyje prasidėjęs komunistinis rėžimas, šis tik dar labiau padidino sunkumus, skurdą, diskriminaciją, turto nusavinimą, baimę ir nepaliko daug vilties dėl ateities.
1958 metais jie nusprendė palikti šalį ir kurti naują, pažadų ir laisvės pilną gyvenimą Vakaruose. Jiems pavyko pabėgti ir kirsti šiandieninės Slovakijos sieną su Austrija. Būtent ten jie kurį laiką apsigyveno pabėgėlių stovykloje, vėliau gavo kelionės dokumentus, suteikusius jiems teisę vykti į Kanadą.
Įsikūrę Toronte jie užaugino tris vaikus, aš esu iš jų vyriausias, po manęs gimė sesuo ir brolis. Mokiausi katalikiškoje pradinėje ir vidurinėje mokykloje, po to lankiau Toronto Universitetą ir jį baigiau 1982 metais, įgijęs bakalauro diplomą.
Mūsų šeima visada lankė kroatų parapiją Toronte ir dar mokydamasis universitete vis labiau supratau mūsų tikėjimo svarbą. Jaunystėje aš buvau aktyvus parapijos jaunimo grupės narys ir studijų metais dalyvavau ne vienose rekolekcijose, kurios labai padėjo ieškant savo pašaukimo. Jų dėka aš iš naujo atradau maldos vertę ir ji padėjo suprasti, kokia yra Dievo valia man. Kai tik buvau pajėgus atpažinti Viešpaties kvietimą sekti jį kunigystėje, jam atsakiau: „štai, aš esu čia, Viešpatie“.
Šis ateities krypties atradimo procesas vis tik nebuvo greitas ir nevyko be intensyvios maldos. Man taip pat reikėjo apsvarstyti, kaip bus, kai reikės palikti tėvus ir draugus, jei išvyksiu studijuoti į kitą šalį. Tačiau tuo metu mano troškimas tapti kunigu buvo stipresnis už visa kita ir būtent tai suteikė jėgų eiti šiuo keliu. 1982 metais baigęs universitetą, išvykau iš Toronto ir iki 1987 metų studijavau filosofiją ir teologiją pagrindinėje Sarajevo seminarijoje. Kunigystės šventimus priėmiau 1987 metų birželio 29 dieną Mostaro katedroje, Trebinje-Mrkan vyskupijoje, būtent šiai vyskupijai priklauso mano tėvų gimtoji parapija.
Po šventimų mano vyskupas išsiuntė mane atgal į Kanadą, kur tapau Toronto kroatų parapijos vikaru. Po dviejų metų buvau išsiųstas į Romą tęsti studijų. Nuo 1989 iki 1993 metų Popiežiškajame Laterano Universitete studijavau kanonų teisę. Studijuodamas taip pat įstojau į Popiežiškąją bažnytinę akademiją, kuri ruošia būsimus Šventojo Sosto diplomatus. Tad baigęs visas studijas, gavau savo pirmąjį paskyrimą Teherane, Irane, kur dirbau nunciatūros sekretoriumi. Irane buvau nuo 1993 iki 1996 metų, o po to buvau perkeltas į nunciatūra Lietuvoje. Vilniuje išbuvau tik dvejus metus, tačiau visada malonu prisiminti tuos pirmuosius atkurtos Baltijos valstybių nepriklausomybės metus. 1998 metų balandį mane perkėlė į Vatikaną, kur dirbau visus 12 metų, įvairiose Valstybės Sekretoriato skyriuose, o paskutinis mano darbas Vatikane buvo Popiežiaus namų prefektūroje.
2009 metų gruodžio mėnesį mane paskyrė apaštaliniu nuncijumi Kuveite ir Arabijos įlankoje. Mostaro katedroje 2010 metų sausio 23 dieną tapau arkivyskupu ir tų pačių metų kovo mėnesį atvykau į Kuveitą, mano tarnystė šioje šalyje truko iki 2015 metų balandžio, kai buvau paskirtas Angolos bei San Tomės ir Prinsipės nuncijumi. Tarnystė Afrikoje truko visus ketverius metus ir 2019 metų birželio mėnesį popiežius Pranciškus mane paskyrė apaštaliniu nuncijumi Lietuvoje, o rugpjūčio 6-ą ir nuncijumi Estijoje bei Latvijoje. Į Vilnių atvykau liepos 9-ą ir sekančią dieną įteikiau savo įgaliojimus Prezidentei Daliai Grybauskaitei, taip oficialiai pradėdamas savo misiją čia Lietuvoje.
Kadangi Lietuvoje tarnaujate jau ne pirmą kartą, ar galėtumėte palyginti šiandieninę situaciją ir tai, kaip viskas buvo anuo metu, kai Jūs dirbote čia 1996-1998 metais?
Man labai malonu ir vėl sugrįžti į Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes. Ir kol kas aš pastebėjau nuostabius Vilniaus išorinius pasikeitimus. Sostine tikrai gerai rūpinamasi, čia švaru, daug restauruotų fasadų ir pastatų. Taip pat atstatyta daug bažnyčių, jos ir vėl „prisikėlė“, tapo gražiomis šlovinimo buveinėmis. Šiuos pasikeitimus nesunkiai pastebės kiekvienas, apsilankęs miesto centre. Čia taip pat kur kas daugiau prekybos centrų, restoranų, pramogų ir sporto centrų, visa tai rodo, kiek Vilnius, ir iš tiesų, visa Lietuva per šiuos metu išsivystė.
Dešimtojo dešimtmečio antroje pusėje per mano pirmąjį tarnystės laikotarpį čia jautėsi, kad buvo sunkūs pereinamieji metai ir šalis, iškart po savo nepriklausomybės atkūrimo, tik pradėjo savo naują persitvarkymo etapą. Prisimenu, kad tuo metu labai trūko žmogiškųjų išteklių visuose visuomenės sluoksniuose ir tinkamai parengto personalo, kuris užimtu net ir svarbias pozicijas Bažnyčioje. Vis dėlto lietuviai buvo pasiryžę atsinaujinti ir pakeisti savo šalį, aš manau, kad būtent jų stiprus tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu paskatino žengti šiuo sunkiu keliu, kuriant bendrą valstybės projektą.
Tautos, sugebančios atsispirti blogiui, net kentėti vardan tiesos, norinčios atiduoti savo gyvybę už Dievą, savo artimą ir savo šalį, yra tikrai kilmingos tautos, kurios nusipelno deramo visų pripažinimo ir pagarbos.
Dabar, kiek daugiau nei po dvidešimties metų, Lietuvai pavyko tapti Europos Sąjungos, NATO ir euro bei Šengeno zonų nare. Šalyje auga visiškai nauja karta, įgijusi išsilavinimą ir čia, ir užsienyje, įgijusi daug žinių, patirties ir kalbos įgūdžių, jie reikšmingai prisideda prie bendro šalies gėrio. Taip sėjama gera sėkla, duosianti gausių derlių.
Jūsų ankstesnė patirtis Angoloje bei San Tomėje ir Prinsipėje tikriausiai labai skirsis nuo to, ką rasite čia. Kuo skiriasi, o galbūt ir panašūs šie regionai?
Jei atsižvelgsime į teritoriją, geografiją, gyventojų skaičių, klimatą, istoriją ir socialinę struktūrą, šalys iš tiesų yra labai skirtingos. Angolos teritorija yra 19 kartų didesnė nei Lietuvos. Angolos sostinė Luanda yra maždaug už 1000 km nuo pusiaujo, o Vilnius yra šiek tiek daugiau nei 1300 km nuo poliarinio rato. Angoloje gyvena 29,3 mln. žmonių, tuo tarpu Lietuvoje šiek tiek mažiau nei 3 mln. Angola yra į pietus nuo Sacharos esanti Afrikos šalis, kurioje klimatas didžiąją metų dalį būna tikrai karštas. Ši šalis šimtmečius buvo Portugalijos kolonija ir 1975 m. atgavo nepriklausomybę. Lietuva yra Baltijos regiono šalis Europos šiaurės rytuose, turinti ilgą istoriją ir pernai atšventusi savo 100-ąsias valstybingumo metines.
Angola ir Lietuva pirmiausia panašios tuo, kad abejose dauguma gyventojų yra katalikai. Ir Lietuvoje, ir Angoloje tikintieji katalikai yra labai pamaldūs ir ištikimai laikosi Evangelijos bei Bažnyčios mokymo. Stiprus angoliečių ir lietuvių tikėjimas ir tradicija padėjo abiem tautoms jų sunkiose kovose, siekiant demokratijos ir nepriklausomybės, tai yra nuolatinis moralinės stiprybės ir apreikštosios išminties šaltinis, jiems vadovaujantis toliau vystant savas šalis ir ugdant visuomenę.
Būdamas apaštaliniu nuncijumi Jūs esate popiežiaus pasiuntinys, perduodantis Šventojo Tėvo žinią. Kokia yra toji žinia Lietuvai? Popiežius Pranciškus jau nuo savo pontifikato pradžios rodo naujas kryptis ir kitokį požiūrį į Bažnyčios misiją pasaulyje. Kuo mes, tikintieji Lietuvoje galėtume prisidėti, įgyvendinant tą popiežiaus Pranciškaus programą?
Manau, kad apibendrintą Šventojo Tėvo žinią Bažnyčiai Lietuvoje galima rasti praėjusių metų apaštalinio vizito į šalį temoje – „Kristus Jėzus, mūsų viltis“. Taigi, popiežiaus žinia yra nuolatinė viltis, kurią mes, tikintys randame Jėzuje Kristuje, mūsų vilties šaltinyje, mūsų Viešpatyje ir Gelbėtojuje. Popiežius Pranciškus tikrai norėtų, kad visi lietuviai gyventų kaip vilties pasiuntiniai, pirmiausia šią žinią nešantys į savo šeimas, o paskui skleidžiant tą viltį visuose visuomenės sluoksniuose. Tai pasiekiama visų pirma gyvenant Evangelija, rimtai vertinant Kristaus žodžius ir pritaikant juos, priimant sprendimus kasdieniame gyvenime. Tai taip pat reiškia amžinąjį gyvenimą teikiančių žodžių įgyvendinimą, laisva valia, dosniai ir nieko neieškant mainais, atliekant gerus darbus, kad tuose, kuriems patarnaujam, pažadintume viltį ir tikėjimą Dievu. Kasdien melsdamiesi už Šventojo Tėvo intencijas ir gyvendami gerą krikščionišką gyvenimą savo vietinėse bendruomenėse, mes jau prisidedame prie Visuotinės Bažnyčios misijos ir kuriame visiems geresnę visuomenę.
Jūs buvote paskirtas apaštališkuoju nuncijumi trijose Baltijos šalyse Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Atsižvelgiant ir į tai, kad Lietuvoje dauguma piliečių save laiko katalikais, tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje katalikai yra mažuma, kuo šios šalys skiriasi ar kuo panašios ir kokie iššūkiai kyla kiekvienoje iš jų?
Kaip Jūs ir minite savo klausime, iš trijų Baltijos valstybių, Lietuvoje katalikų yra daugiausiai, o tai suteikia Katalikų Bažnyčiai tvirtą pagrindą šalyje vykdant savo evangelizacijos misiją. Tuo pačiu tai yra ir didžiulė atsakomybė, suteikta vietos bendruomenei. Latvijoje ir Estijoje katalikų populiacija yra mažesnė, tačiau Latvijoje ji išlaikė labai tvirtas katalikiškas tradicijas ir yra ten pripažinta bei gerbiama. Estijoje, mažiausioje iš trijų šalių, galime sakyti, kad Katalikų Bažnyčia vis dar vystosi. Čia yra apaštalinė administracija, o tai reiškia, kad šalyje dar nėra vyskupijos su vietiniais dvasininkais, tad norint įvykdyti misiją bei išlaikyti vietines parapijas, tenka pasitelkti misionierius iš kitų šalių.
Visos trys šalys susiduria su vienodu iššūkiu: gyventi ir liudyti Jėzaus Kristaus Evangeliją vis labiau sekuliarizuotame pasaulyje, kuris neretai būna priešiškas Bažnyčios mokymui. Vienas didžiausių iššūkių visose trijose valstybėse taip pat yra mažėjantis kandidatų į kunigystę ir vienuolinį gyvenimą skaičius. Reikia daugiau nuveikti, sutelkiant pastangas darbuojantis su jaunimo grupėmis ir atvirai jiems kalbėti apie galimybę artimiau sekti mūsų Viešpačiu Jėzumi, renkantis kunigystę, vienuolystę ar tampant pasišventusiu pasauliečiu.
Ką tik minėjome pirmąsias popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje metines. Kokio poveikio buvo tikimasi iš šio vizito? Gal jau galima pastebėti kokius nors šio apsilankymo įkvėptus pokyčius?
Pirmiausia tikiuosi, kad visos trys vietinės katalikų bendruomenės Baltijos šalyse supras ir pajus, koks artimas yra Šventasis Tėvas, kad jos niekada nebuvo ir nebus pamirštos. Popiežiaus vizitu kaip tik ir siekiama sustiprinti ryšius tarp Petro Sosto Romoje bei viso pasaulio vietinių katalikų bendruomenių. Šis ryšys su Baltijos šalimis yra šimtmečių senumo ir jis turi išlikti, o tai reiškia, kad vietiniai tikintieji taip pat turi padaryti savo dalį ir išlikti ištikimi Kristui, jo Bažnyčiai ir jo vikarui žemėje, tai yra popiežiui.
Antras dalykas, kurį norėčiau pabrėžti, yra tas, kad popiežius skatina ir ragina viso pasaulio tikinčiuosius tapti aktyvesniais krikščionimis ir ieškoti būdų, kaip išeiti iš savų komforto zonų ir pasiekti tuos, kuriems mūsų reikia, vargšus ir pamirštus, tuos, kurie mūsų pačių visuomenėje yra atstumti ir palikti.
Aš tikiuosi, kad popiežiaus Pranciškaus vizitas daugelį paskatino permąstyti savo krikščionišką tikėjimą ir būdus juo gyventi kasdienybėje, o tai yra svarbus ir gyvenimą keičiantis klausimas, į kurį kiekvienas turi atsakyti pats, atsiliepdamas į Kristaus kvietimą tarnauti.
Neretai galvodami apie save kaip apie tautą ir Katalikų Bažnyčios dalį, jaučiamės esantys pernelyg maži, kad būtume kažkuo reikšmingi Visuotinėje Bažnyčioje. O kaip Lietuva ir mūsų katalikų bendruomenė matosi, žvelgiant iš šalies?
Aš vengiu vartoti žodį „mažos“, kai kalbama apie tautas ar net etnines grupes, sudarant įspūdį, kad tos skaičiumi nedidelės tautos ar grupės, yra nereikšmingos ar nesvarbios. Nors, palyginus su kitomis šalimis, lietuvių skaičius Lietuvoje yra nedidelis, aš nuoširdžiai tikiu, kad nepaisant jos dydžio, lietuvių tauta yra didi tauta. Lietuvos žmonės, daugiausia katalikai, per šimtmečius įrodė, kad yra išdidi tauta, mylinti Dievą ir savo šalį, praeityje drąsiai iškentę okupacijas ir persekiojimus, tačiau niekada nepraradę vilties ir tikėjimo, kad gali atkurti nepriklausomybę ir sukurti demokratinę valstybę. Mano manymu, tos tautos, sugebančios atsispirti blogiui, net kentėti vardan tiesos, norinčios atiduoti savo gyvybę už Dievą, savo artimą ir savo šalį, yra tikrai kilmingos tautos, kurios nusipelno deramo visų pripažinimo ir pagarbos.
Jūsų tauta neabejotinai yra pavyzdys kitoms mažesnėms tautoms, parodantis, kaip maža tikėjimo sėkla, pasodinta į gerą dirvą, laistoma gausiomis maldomis ir kančiomis, gali augti ir duoti gausių ir amžiams išliekančių vaisių.
Dėl šios priežasties katalikų bendruomenė Lietuvoje neturėtų manyti, kad yra nereikšminga Bažnyčios šeimos dalis. Sakyčiau, kad esate nenugalimo tikėjimo pavyzdys tiems, kurie žino jūsų neseną istoriją. Manau, jie žavisi tuo, kad nepaisant visų praeityje patirtų sunkumų, jūs išgyvenote ir esate čia šiandien, kad visam pasauliui papasakotumėte savo istoriją. Dėka tikėjimo Dievu ir vieningo tikslo siekimo, jūsų tauta neabejotinai yra pavyzdys kitoms mažesnėms tautoms, rodantis, kaip maža tikėjimo sėkla, pasodinta į gerą dirvą, laistoma gausiomis maldomis ir kančiomis, gali augti ir duoti gausių ir amžiams išliekančių vaisių.
Mums taip pat įdomu sužinoti apie Jūsų laukiančią misiją ir užduotis čia Lietuvoje. Ko galime tikėtis iš savo naujojo nuncijaus?
Skirtingai nei kitos diplomatinės atstovybės, Apaštalinė nunciatūra nedalyvauja skatinant ekonominius, politinius ar karinius ryšius. Tačiau nunciatūra stebi ir domisi įvykiais visose šiose srityse, nes turime būti gerai informuoti apie svarbius įvykius šalyje ir visame regione. Būdami popiežiaus atstovais, mes dirbame kaip ryšių tarp Šventojo Sosto ir Katalikų Bažnyčios regiono palaikymo tarnyba. Padėdami vyskupams ir kitiems dvasininkams atlikti sielovadinę misiją, mes siekiame užtikrinti, kad vietos katalikų ir kitos krikščionių bendruomenės galėtų laisvai praktikuoti savo tikėjimą ir naudotis savo pamatinėmis žmogaus teisėmis. Būtent dėl to dalis mūsų diplomatinės veiklos yra ryšių palaikymas su pasaulietine valdžia. Šie santykiai yra svarbūs, kad galėtume tinkamai atstovauti bendruomenės poreikius, o Bažnyčia galėtų vykdyti savo nuolatinę tarnystę. Tikiuosi tęsti gerą mano pirmtakų darbą ir daryti viską, kad Šventojo Tėvo balsas būtų girdimas ir suprantamas Baltijos šalyse. Siekdamas šio tikslo, tikiuosi visų katalikų bendruomenės Lietuvoje narių bendradarbiavimo ir maldų.
