Turkijos kariuomenė pradėjo sausumos operaciją Sirijos teritorijoje. Tai nebuvo staigmena, nes jai buvo ruošiamasi ne vieną mėnesį. Turkijos oficialus pretekstas yra siekimas sutramdyti ginkluotus kurdų separatistus ir sukurti 500 kilometrų ilgio ir keliasdešimties kilometrų pločio buferinę zoną, į kurią žadama perkelti Turkijoje esančius sirų pabėgėlius. Galima priminti, kad iki šiol Turkijos kariuomenė, kuri priklauso didžiausių ir labiausiai finansuojamų kariuomenių pasaulyje dešimtukui, tiesiogiai vengė kištis prezidento Asado režimo, sukilėlių ir džihadistų tarpusavio kovą.
Naujas karas Sirijos teritorijoje yra tai, ko mažiausiai jai reikia, italų žinių agentūrai SIR liūdnai komentavo Alepo graikų melkitų arkivyskupas Jean-Clement Jeanbart. Buferinė zona, pasak jo, sukurtų „valstybę valstybėje“, atimtų prieigą prie svarbių naftos rezervuarų ir derlingų žemių. Dviejų milijonų sirų pabėgėlių perkėlimas į šią zoną sukeltų humanitarinį žemės drebėjimą tarp čia jau gyvenančių žmonių. Dėl Turkijos karinio spaudimo kurdai gali būti išstumti į Sirijos gilumą, o tai vėl reiškia naujas problemas kraštui. „Manau, kad tai nežmogiška“, – reziumavo graikų melkitų arkivyskupas. –„Rizikuojama didelėmis nekaltųjų skerdynėmis. Jaučiu didelį skausmą“.
Jo žodžius iliustruoja pranešimai socialiniuose tinkluose apie intensyvaus Turkijos bombardavimo lemtas civilių žūtis. Tarp žuvusiųjų – du sirų chaldėjų krikščionys iš Kamišlio.
Nuo karo pradžios Sirijos teritorijoje praėjo jau devyneri metai, tačiau drama tęsiasi. Vienas iš jos aspektų yra ištisos kartos gimimas ir brendimas tik karo, skurdo, neapykantos klimato sąlygomis. Apie tai neseniai rašė kitas sirų ganytojas, Damasko maronitų apeigų katalikų arkivyskupas Samir Nassar. Pasak jo, sirų vaikų veiduose matyti „kančia, kartėlis ir nerimas“.
„Kančia dėl tėvų, draugų ir kaimynų mirties. Dėl nuolatinio kasdienio gyvenimo griovimo ir priverstinių migracijos bangų. Dėl milžiniškos ir negailestingos prievartos“, – rašo maronitų ganytojas.
„Kartėlis vaikų akyse dėl viso pasaulio abejingumo, pamiršimo ir apleidimo. Dėl visiško solidarumo trūkumo milžiniškame skurde. Kartėlis dėl sugriautų mokyklų, dėl žlugusios ugdymo sistemos smaugia šių vaikų svajones“, – pridūrė jis. – „Ir nerimas dėl kraštutinės nežinios dėl ateities, dėl perspektyvų nebuvimo, dėl ir taip nusilpusias šeimas daužančių socialinių ir ekonominių problemų.“
„Kas lieka iš jų ateities? Ką mes galime padaryti, kad šie vaikai nusišypsotų? Kaip galime išgydyti jų žaizdas ir padėti nekaltoms širdims nebesapnuoti košmarų apie žiaurų karą? Ar turime jiems, vargšėms nekaltoms sieloms patarti nužudyti savyje viltį?“
„Šie klausimai turi būti patys pirmieji, kuriuos visi geros valios žmonės turi stengtis išgirsti ir išspręsti. Prie to reikia pridėti tikrąją atleidimo pedagogiką, siekti tikro visų susitaikinimo ir atleidimo“, – žinių agentūros Asianews paskelbtame laiške rašė sirų krikščionių ganytojas. (RK / Vatican News)
