Spalio 13 d. popiežius Pranciškus Amazonijos regionui skirto sinodo metu penkis palaimintuosius paskelbs šventaisiais. Vienas jų – Johnas Henry Newmanas.
Johnas Henry Newmanas gimė 1801 m. Londone, buvo vyriausias šešių vaikų šeimoje. 1825 m. buvo įšventintas kunigu Anglikonų Bažnyčioje, buvo aktyvus Oksfordo judėjimo, atmetusio liberalizmą ir pabrėžusio tradicinio Anglijos Bažnyčios mokymo ir liturgijos svarbą, dalyvis. 1845 m. jis atsivertė į katalikybę, o 1879 m. popiežiaus Leono XIII buvo paskirtas kardinolu. Johnas Newmanas neretai įvardijamas kaip vienas įtakingiausių to meto žmonių tiek Anglikonų, tiek Romos Katalikų Bažnyčioje. Sally Axworthy, Didžiosios Britanijos ambasadorės prie Šventojo Sosto žodžiais tariant, jis nutiesė tiltą tarp dviejų, anglikonybės ir katalikybės, tradicijų.
1958 m. buvo pradėta Johno Henry Newmano beatifikacijos byla. 1991 m. šv. Jonas Paulius II jį paskelbė Garbinguoju Dievo tarnu. Popiežius Benediktas XVI 2010 m. iškilmingų šv. Mišių Jungtinėje Karalystėje metu kardinolą Newmaną paskelbė palaimintuoju.
Beatifikacijos išvakarėse, maldos vigilijos metu, Benediktas XVI priminė, jog Newmanas savo gyvenimo darbus įvardijo kaip kovą su augančiu polinkiu į religiją žiūrėti kaip į visiškai asmenišką ir subjektyvų dalyką. „Tai yra pirmoji pamoka, kurios galime pasimokyti iš jo gyvenimo: šiais laikais, kai intelektualinis ir moralinis reliatyvizmas grasina sunaikinti mūsų visuomenės pamatus, Newmanas mums primena, kad sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą <...> buvome tam, kad pažintume tiesą, joje rastume savo aukščiausią laisvę ir savo giliausių siekių išsipildymą. Mes turime pažinti Kristų, kuris pats yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6).
Pasak popiežiaus Benedikto XVI, Newmano gyvenimo pavyzdys mums atskleidžia, kad aistra tiesai, intelektualinis sąžiningumas ir tikras atsivertimas brangiai kainuoja: „Tiesos, kuri mus išlaisvina, negalima pasilaikyti sau; ji reikalauja liudijimo, maldauja būti išklausyta ir jos įtikinamoji galia kyla ne iš žmogaus iškalbos ar argumentų, kuriais ji gali būti išdėstyta, bet iš jos pačios.“ Popiežius pastebėjo, kad nors mūsų laikais kaina, kuri turi būti sumokėta už ištikimybę Evangelijai yra dažnai pajuokiama ar parodijuojama, tačiau Bažnyčia negali nustoti skelbti Kristaus ir Evangelijos kaip gelbstinčios tiesos; kaip didžiausio mūsų laimės šaltinio ir kaip teisingo bei humaniško visuomenės pagrindo. „Newmanas mus moko, kad jei mes priimame Kristaus tiesą ir pavedame Jam savo gyvenimą, negali būti atskirties tarp to, kuo mes tikime ir to, kaip gyvename. Kiekviena mūsų mintis, žodis ir veiksmas turi būti nukreipti vardan Dievo šlovės ir Jo Karalystės skleidimo“, – sakė Benediktas XVI.
Newmanas, kaip ir daugybė šventųjų, mokė, kad tikėjimo šviesa „verčia mus suvokti tiesą apie save, savo, kaip Dievo vaikų orumą ir kilnų likimą, kuris mūsų laukia Danguje. Leisdami tikėjimo šviesai spindėti mūsų širdyse ir pasilikdami toje šviesoje per savo kasdienę sąjungą su Viešpačiu maldoje ir dalyvaudami gyvybę teikiančiuose Bažnyčios sakramentuose, patys tampame šviesūs aplinkiniams; dažnai net to nežinodami, pritraukiame žmones vienu žingsniu arčiau Viešpaties ir Jo tiesos. Be maldos gyvenimo, be vidinio pertvarkymo, vykstančio per sakramentų malonę, Newmano žodžiais tariant, negalime „spinduliuoti Kristaus“; tampame tik „skambančiais cimbolais“ (1 Kor 13, 1) pasaulyje, kupiname vis didėjančio triukšmo ir sumaišties“, – sakė popiežius Benediktas XVI. (AČ / VaticanNews)
