Antradienio pavakare Šv. Petro bazilikoje vykusiu misionierių maldos budėjimu ir popiežiaus Pranciškaus vadovautais misijų globėjos šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės šventės mišparais prasidėjo Ypatingasis misijų mėnuo.
Visoje Bažnyčioje švenčiamu misijų mėnesiu, kurio tema – „Pakrikštyti ir siunčiami: Kristaus Bažnyčios misija pasaulyje“, minimos popiežiaus Benedikto XV apaštališkojo laiško Maximum illud apie katalikų misijų atnaujinimą šimtosios metinės.
Antradienio mišparų Evangelijoje skambėjo Jėzus palyginimas apie šeimininką, kuris išvykdamas paliko savo turtus tarnams. Dievas mums davė neapsakomai brangius turtus – mūsų pačių ir kitų žmonių gyvenimus, sakė popiežius mišparų homilijoje. Šios dovanos – tai ne brangenybės, kurias reikia uždaryti į seifą, bet mums kiekvienam suteikti pašaukimai. Viešpats mus kviečia drąsiai ir išradingai leisti į apyvartą savo talentus. Dievas mūsų neklaus, ar pavydžiai saugojome tikėjimą ir gyvybę, bet klaus, ką nuveikėme. Ypatingasis misijų mėnuo, sakė popiežius, ir buvo paskelbtas tam, kad mus supurtytų, kad provokuotų daryti gera. Turime būti ne tikėjimo notarai ir malonės sargai, bet misionieriai.
Popiežius priminė, kad palyginimo apie šeimininką ir tarnus pabaigoje, grįžęs į namus šeimininkas pagiria darbščius ir išradingus tarnus, vadina juos gerais ir ištikimais tarnais, o tą, kuris buvo paslėpęs gautą talentą, pavadina blogu tarnu ir tinginiu. Kodėl Dievas toks griežtas šitam atsargiam bailiui? Argi jis padarė ką blogo? Nedaryti gero yra blogis. Jis nusidėjo apsileidimo nuodėme. Apsileidimas – tai misijos priešingybė, sakė Pranciškus. Nusikalstame apsileidimu, nusižengiame misijai, kai neskleidžiame džiaugsmo, kai užsidarome savyje, manydami, kad niekas mūsų nemyli ir nesupranta. Nusikalstame misijai, kai dejuojame ir skundžiamės, kad viskas Bažnyčioje ir pasaulyje eina blogyn. Nusikalstame misijai, kai bijome ieškoti naujų sprendimų, teisindamiesi, kad „visada taip buvo daroma“. Nusikalstame misijai, kai gyvenimas mums yra ne dovana, bet našta.
„Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9, 7), – sako šv. Paulius. Dievas myli „išeinančią“ Bažnyčią. Jei ji nebūtų „išeinanti“ – nebūtų Bažnyčia. „Išeinanti“, misionieriška Bažnyčia negaišta laiko verkdama dėl to, kas nesiseka, dėl to, kad mažėja tikinčiųjų, dėl vertybių, kurios šiandien jau nebranginamos. Bažnyčia neieško ramių saugių oazių, bet trokšta būti žemės druska ir pasaulio šviesa. Bažnyčia žino, kad jos, kaip ir Jėzaus, jėga yra ne socialinis ar institucinis prestižas, bet nuolanki meilė ir auka.
Popiežius paragino misionierius imti pavyzdį iš trijų gerųjų tarnų, kurie savo gyvenime subrandino daug vaisių – sesers vienuolės, kunigo ir pasaulietės – šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, šv. Pranciškaus Ksavero ir Dievo tarnaitės Paulinos Jaricot. Homilijos pabaigoje kreipdamasis į kiekvieną asmeniškai popiežius ragino: Drąsos, Viešpats iš tavęs daug tikisi! Pirmyn, nebijok, Viešpats niekada nepaliks tavęs vieno / vienos. Liudydamas / liudydama tu suprasi, kad Šventoji Dvasia eina pirma tavęs ir ruošia kelią. Broliai ir seserys, drąsos! (JM / VaticanNews)
