– Viešpats su jumis.
– Ir su tavo programine įranga.
Atėjo svarbiausias momentas. Kunigas kreipiasi į jaunavedžius:
– Zbignievai ir Katažyna...
– Eee... tai kad mes esam Rokas ir Gabrielė.
Kunigas sutrinka.
– Atsiprašau...
Gerai dar, kad bažnyčioje kažkas nusijuokia. Mažiau įtampos.
Kunigo „veidas“ aptemsta, jame kurį laiką matosi užrašas „Loading...“ Jaunieji pradeda trypčioti.
– Rokai ir Marija, – kunigo ekrane – vėl besišypsantis veidas. – Kadangi tikrai ryžtatės sudaryti šventą vyro ir moters sąjungą, paduokite vienas kitam dešinę ranką ir Dievo bei jo Bažnyčios akivaizdoje vienas kitam prisiekite...
Kunigo krūtinės monitorius rodo santuokos priesaikos žodžius. Viskas gerai, jaunieji vienas kitaip ištaria „taip“. Visi ploja. Kunigas kažką paspaudinėja ant savo riešo – iš garso kolonėlių pradeda skambėti perkurta Leonardo Coheno „Hallelujah“.
– Dabar pašventinsiu jūsų žiedus, – tęsia klebonas. Atsiveria jo „pilvas“, išlenda du auksiniai žiedai. Jaunieji vienas kitam bando užmauti – kažkodėl labai sunku! Gabrielė iš skausmo cypteli. Pakyla į dangų išgąsdinti varpinės balandžiai, ima verkti pažadintas iš miego kūdikis.
– Palaukit... – kunigas prideda delną prie žiedų ir nuskaito informaciją. – Dar kartą atsiprašau. Ne tie.
Dar sunkesnis žiedų numovimas. Gabrielei išsprūsta bažnyčioje nederamas rusiškas žodis. Pasamdytas vestuvių vedėjas bando kažką pajuokauti, bet šaltas kunigo žvilgsnis šį tuoj pat nutildo. Grąžindamas žiedą dvasininkui, Rokas dar spėja pamatyti, kad ant jo išraižyta: „Zbigniew...“
.......
Ar įmanomas panašus scenarijus ateityje? Ar dirbtiniu intelektu valdomi žmogaus pagalbininkai robotai galės tapti kunigais? Klausytis išpažinčių, tuokti, laidoti, aukoti šv. Mišias? Jei jums tokie klausimai atrodo absurdiški – ką gi, jau yra katalikų, kurie tokios galimybės neatmeta.
„Ar norėčiau roboto kunigo? Galbūt!“
Vašingtone, Nacionaliniame Amerikos istorijos muziejuje, saugoma žmogaus pavidalo prisukama mechaninė mašina – automatonas. Iš metalo ir medžio sukonstruotam pranciškonų vienuoliui – maždaug 450 metų. Jis prisuktas gali vaikščioti, akys ir burna taip pat juda; jo viena ranka laiko rožinį, kurį vienuolis bučiuoja, kita ranka mušasi į krūtinę atgailai.
Šis „pranciškonas“ automatonas – anaiptol ne savarankiškai veiksmus atliekantis robotas, bet to meto pramogoms skirtas daiktas. Panašiai kaip prisukamas šokinėjantis paukščiukas, kurį turėjau vaikystėje – tik techniškai sudėtingesnis.
Tačiau įdomu tai, kad šiandien, kai jau svarstome apie rimtą dirbtinį intelektą, savo žodį taria... pranciškonai. Tiksliau, šio ordino vienuolė, Villanovos universiteto (JAV) teologė Ilia Delio.
Kalbėdama amerikiečių portalui „Vox“, ji teigia, kad katalikybė turėtų „peržiūrėti kunigystę“ ir rimtai apmąstyti galimybę dvasininkais skirti ir robotus. „Katalikiška samprata sako, kad žmogus, gavęs kunigo šventimus, tampa ontologiškai kitoks. Ar tai tikrai tiesa? – klausia Delio. – Dirbtinis intelektas šioms nustatytoms idėjoms meta iššūkį – jis kviečia katalikybę judėti pirmyn į postžmogišką kunigystę.“
Vienuolė svarsto: jei kunigai yra tokie pat žmonės kaip ir visi kiti – galbūt bus įmanoma išmokyti dvasininkais būti ir protingus, save suvokiančius robotus? „Esam linkę mąstyti – arba mes, arba jie. Bet kalbame apie [žmogaus ir roboto] bendradarbiavimą, o ne pakeitimą.“
Kam apskritai to reikia? Ar ateityje bus tiek mažai kunigų, kad parapijoms aptarnauti prireiks kalbančių mašinų? Mokslo ir religijos specialistė Ilia Delio čia įžvelgia kitokią reikšmę, kalbėdama apie kunigų robotų privalumus: „Pažvelkime į Katalikų Bažnyčią. Ji labai vyriška, labai patriarchalinė, ir štai mes patiriame visą seksualinio išnaudojimo krizę. Tad ar norėčiau roboto kunigo? Galbūt! Robotas gali būti lytiškai neutralus. Jis peržengtų kai kurias [vyriškumo ir moteriškumo] skirtis ir gebėtų sustiprinti bendruomenę labiau išlaisvinančiu būdu.“
17 knygų autorė Ilia Delio apie dirbtinį intelektą ir Bažnyčią svarsto ne pirmąkart. Viename iš savo pranešimų pranciškonė užsimena apie galbūt įmanomą kiborgų – pusiau robotų, pusiau žmonių – dvasingumą: „Dievystės ir žmogystės susiliejimas yra tai, kas mūsų laukia Kristaus pilnatvėje. Taigi, plačiąja prasme krikščionybė yra kiborgiška religija. Tik nesakykit to Vatikanui.“
Gerai, nesakysim. Tačiau ir pats Vatikanas neignoruoja ateities technologijų temų: Popiežiškoji mokslų akademija rengia seminarus, pontifikas audiencijose priima mokslininkus ir garsių įmonių vadovus. Tačiau, kaip galime suprasti iš bendrų Šventojo Sosto pareiškimų ir (ypač) pavienių teologų pasisakymų – sesers Delio idėjos apie robotus kunigus vargu ar taps tikrove.
Nesi žmogus? Nepyk, bet netinki
Gabrielius Klimenka yra teologas ir fantastas. Tad jam nesvetimos mintys: „O kas būtų, jeigu būtų Bažnyčioje“. Savo apysakoje „De Advenis“ jis rašo apie Žemę 2178 m., kai žmogus vyskupas pirmąkart istorijoje pakrikštija ateivį – tronitų rasės atstovą Zailą:
„Sustoju. Kunigas prieina artyn.
– Zachiejau, ko nori iš Dievo Bažnyčios?
Zachiejus. Pasirinkau šį krikšto vardą, nes man patiko Zachiejaus nuolankumas. Juk jis buvo turtuolis, bet nusižemino ir kaip vaikas įsilipo į medį, kad galėtų pamatyti Viešpatį Jėzų. Tai jis buvo pašauktas Jėzaus, ne jis rado Jėzų, bet Jėzus jį. Taip buvo ir su mano tikėjimo kelione. Taip buvo su visa mūsų tauta. Mes turėjome praskrieti pusę galaktikos, kad Jis galėtų atrasti mus, paklydusias avis.“
O ar krikščionimis galėtų būti robotai, kurie taptų net ir sakramentus teikiančiais, parapijoms vadovaujančiais kunigais? „Fantastika mus yra pamokiusi, kad su robotais vadovaujančiose pareigose reikia elgtis atsargiai, – juokiasi G. Klimenka. – Yra begalė tai vaizduojančių filmų. Pavyzdžiui, „Terminatorius“ („The Terminator“, 1984), kur dirbtinio intelekto sistema „Skynet“, atsakinga už žmonių apsaugą, galiausiai prieš juos sukyla – nes žmones ima laikyti agresoriais. Žodžiu, jei robotas valdo – tai blogai. Pasaulio pabaiga priartėja. Ar bent jau žmonijos pabaiga.“
VDU Katalikų teologijos fakulteto doktorantas įsitikinęs, kad robotams nelemta būti dvasininkais jau vien dėl to, jog Bažnyčioje savitai suprantama sakramentų – Dievo malonę suteikiančių regimųjų ženklų – teologija: „Visi sakramentai teikiami žmogui – daugiau niekam. Kai kuriuos daiktus galime pašventinti ar paversti sakramentalijomis (ir tai ne kiekvieną), bet suteikti sakramentų – tarp jų ir kunigystės – robotui negalime.“
Katalikų (taip pat ir Ortodoksų) Bažnyčioje teikiami 7 sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas, Eucharistija, Atgaila (išpažintis), Ligonių patepimas, diakonų, kunigų ir vyskupų Šventimai bei Santuoka. Anot G. Klimenkos, daugelis žmonių šiuos sakramentus įsivaizduoja mechaniškai – „įdiegei“ vienąkart, ir jau visada toji Dievo malonė tavyje veiks. Pavyzdžiui, taip gali galvoti tėvai, kurie tikisi, kad pakrikštytas jų Petriukas bus ramesnis, geresnis ir nesirgs. Tačiau teologas sako, kad yra kitaip: „Sakramentų veikimas visada priklauso nuo laisvai norimo, asmeninio žmogaus santykio su Kūrėju. Jei sąmoningai darai nuodėmes ar to santykio nenori – toji malonė tavyje nesiskleis. Tuo metu robotas sąlygojamas iš anksto įrašytų duomenų, jis neturi laisvos valios – tad ir jokio ryšio su Dievu jame negali būti.“
Pašnekovas ironiškai reaguoja į pranciškonės I. Delio išsakytas mintis apie tai, kad lytiškai neutralūs robotai galėtų išspręsti seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje problemą: „Tai tada gal reikėtų visur robotus sukišti? Nes juk tėvai priekabiauja prie vaikų, tą daro ir mokytojai ar gatvėje sutinkami žmonės. Gal tada pradėkim elgtis kaip filme „Svetimas kūnas“ („The Surrogates“, 2009), kur žmonės patys nebeina į gatves, o vietoj savęs visur siunčia robotus? Ar norime tokios visuomenės? Man atrodo, kad tai – netinkamas problemos sprendimo būdas.“
Išpažinčių saugotojai ar nutekintojai?
Kaip jau minėta, vien sakramentų teikimo logikos pakanka, kad robotams – net ir patiems protingiausiems – būtų užkirstas kelias žengti kunigystėn. Nebent Bažnyčia pradėtų keisti savo Mokymą apie sakramentus – o tai jau priskirtina fantastikos sričiai. Vis dėlto, net jei tai įvyktų ir vyskupas jūsų parapijos klebonu paskirtų robotą – specialistai įžvelgia daugybę su tuo susijusių praktinių problemų.
Viena iš jų: kompiuteriai geba atlikti sudėtingiausius matematinius apskaičiavimus, tačiau kaip spręsti įvairius kylančius tikėjimo klausimus? Bažnyčia vadovaujasi aiškiomis tikėjimo tiesomis, tačiau juk yra Biblijos eilučių, kurias teologai skirtingai interpretuoja iki šiol (kito skruosto priešui atsukimas, Jėzaus Kristaus skelbiamas kalavijo nešimas į pasaulį ir pan.). O kur dar kiekvieno tikinčiojo unikalūs, asmeniniai gyvenimo klausimai. Kas nustatys, kokius atsakymus robotai kunigai turėtų pateikti? Kokioms teologų stovykloms atstovaus? Ar jie bus tradicinio Bažnyčios mokymo šalininkai, ar inicijuos reformas? Ar jiems bus leidžiama tai nuspręsti patiems? O gal reikės ir vienų, ir kitų? Nesibaigiantys klausimai, nuo kurių jau dabar galvoje sukasi.
Teologas G. Klimenka svarsto, kad robotams kunigams kiltų problemų ir patiems teikiant sakramentus. Pavyzdžiui, Atgailos sakramentas: Katalikų Bažnyčioje išpažintis laikoma negaliojanti, jei ji atliekama telefonu, vaizdo ryšiu ar kitu nuotoliniu būdu. Reikalaujama, kad tai vyktų dviejų gyvų žmonių akistatoje – ir kunigas Dievui paliudytų, jog tikintysis išsakė nuodėmes ir dėl jų gailisi. Robotas to negali atlikti, nes jis ne žmogus, o bedvasė mašina.
Pašnekovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad išpažinčių besiklausantys robotai gali, patys to nenorėdami, kelti didžiulę grėsmę tikinčiųjų privatumui: „Žmogus kunigas išpažinties paslapties niekada neatskleis. Priešingu atveju jis bus iškart griežtai pašalintas iš dvasininkų luomo. Nebent tą kunigą kas nors labai jau kankintų... Bet vis tiek – tai yra patikima. Tuo metu nulaužti roboto saugomus duomenis kur kas lengviau. Susakys žmonės jam savo nuodėmes – kokia garantija, kad kas nors neįsilauš į roboto informacinę sistemą ir nenutekins tokios svarbios informacijos? Kaip bus tada su roboto kunigo suspendavimu?“ G. Klimenka neatmeta tikimybės, kad programišiai nuotoliniu būdu gebėtų ir perprogramuoti šiuos kunigus – ne į gerąją pusę. Ateitų žmogelis išpažinties, o klausykloje tykotų žudikas...
Nemirtingi linksmi pagalbininkai
Kol katalikai kompiuterinių kunigų atsiradimą vertina skeptiškai, kitų religijų išpažinėjai jau turi mašinų, kurios eina dvasinio vedlio pareigas. Štai kinų budistų vienuolis robotukas Xian‘er gali atsakyti į paprastus klausimus apie tikėjimą ir giedoti mantras; kitas mielas robotas Pepper Japonijoje atlieka budizmo laidotuvių apeigas ir teikia dvasinius mokymus; tuo metu vienoje iš švenčiausių induistų ceremonijų aarti dvasininkams nebereikia kilnoti šviečiančios lemputės prieš dievybės statulą – nuo šiol tai daro roboto ranka.
Tačiau turbūt ryškiausią pavyzdį rasime vienoje iš budizmo šventyklų Kioto mieste Japonijoje. Lytiškai neutralus žmogaus pavidalo robotas Mindar užprogramuotas susirinkusiesiems sakyti pusvalandžio trukmės dvasinį mokymą, paremtą budizmo raštais. Beveik 2 metrų ūgio androidas save vadina Kanon – įsikūnijusia gailestingumo deive.
1 milijoną JAV dolerių kainavęs robotas traukia būrius tikinčiųjų ir smalsuolių, tačiau šventovę prižiūrintis vienuolis Tensho Goto čia įžvelgia gilesnę prasmę: žmonės dvasininkai suserga, sensta, miršta, o štai robotas – ne. Jis laikui bėgant turėtų sukaupti vis daugiau informacijos ir šitaip nepaliaujamai tobulės. Ir nuo to tikintiesiems esą bus tik geriau. Į kaltinimus šventvagyste Goto naujienų agentūrai CNN atsako: „Budizmas nėra tikėjimas Dievu, tai sekimas Budos keliu. Nesvarbu, kas tam atstovaus – mašina, metalo laužo gabalas ar medis.“
Su vienuoliu galėtų sutikti Mundeleino (JAV) kunigų seminarijos rektorius kunigas Johnas Kartje. Jis, katalikų agentūrai CNA komentuodamas pranciškonės I. Delio pasisakymus, pamini budizmą: „Šios religijos dvasininkai teoriškai galėtų būti robotais, kadangi jų tikslas – vesti kitus [dvasiniu] keliu. Tačiau krikščionims malda ir bet kuri kita religinė veikla reikalauja susitikimo su Asmeniu – Dievu.“ Pasak Kartje, kunigas sakramentiniu būdu palengvina tą tikinčiojo ir Dievo susitikimą. O jame gali dalyvauti tik asmenys. Dvasininkas priduria, jog tai nereiškia, kad katalikai turėtų baimintis technologijos pasikeitimų ar to paties dirbtinio intelekto – kadangi šie dalykai gali būti naudingi netgi ir tikėjimo reikaluose. Banaliausias to pavyzdys – Biblija ar maldos išmaniajame telefone.
Technologijomis savaip sumanė pasinaudoti Hesės ir Nasau protestantų bažnyčia Vokietijoje. Jos iniciatyva Reformacijos 500 metinėms paminėti sukonstruotas juokingai atrodantis robotas BlessU-2. Jis nedalyvauja pamaldose, tačiau skirtingomis kalbomis (vyrišku ar moterišku balsu) gali tikintįjį „palaiminti“, iškeldamas ranką. Bažnyčios atstovai teigia, kad šiuo robotu bando išprovokuoti teologines diskusijas.
Galbūt kažkas panašaus galėtų atsirasti ir Katalikų Bažnyčioje? Robotai, kurie būtų ne kunigai, bet tartum patarnautų įvairiuose susibūrimuose, renginiuose, sakydami pamokslus ar teikdami naudingą informaciją? Galbūt tai būtų gera priemonė į renginius sukviesti daugiau žmonių, sudominti juos tikėjimu? „Sunku pasakyti, – pripažįsta teologas G. Klimenka. – Bet greičiausiai tai irgi netiktų. Juk visais laikais Evangelijos žinia būdavo perduodama gyvu žodžiu. Aišku, yra pavyzdžių, kai per Marijos radiją skamba rožinio maldų įrašai arba kai tikintieji klausosi Biblijos audioknygos formatu. Bet čia daugiau pagalba kai kuriems žmonėms – jokiu būdu ne kunigo ar gyvo žodžio perdavimo pakaitalas.“
Ar sulauksime enciklikos apie robotus?
Garsaus amerikiečių technologijų žurnalo „Wired“ vienas iš įkūrėjų Kevinas Kelly yra krikščionis. Jo manymu, vertėtų sukurti... „katekizmą robotams“. Komentuodamas šią temą portalui „Vox“, Kelly visus tikinčiuosius kviečia pasirengti netikėtiems klausimams, kuriuos mums užduos protingos mašinos: „Ateis tas momentas, kai šie laisvą valią turėsiantys mūsų sukurti padarai ištars: ‚Aš tikiu Dievu. Ką man daryti?‘ Mums derėtų turėti šį atsakymą iš anksto.“
„Na, tada reiktų patikrinti roboto programinį kodą ir žiūrėti, kas su juo negerai“, – juokiasi G. Klimenka, atsakydamas į Kelly klausimą. Tačiau čia pat surimtėja: „Aišku, čia svarbus klausimas. Jei bus biorobotai, kurie gyvens, augs, valgys kaip žmonės – kaip bus su jų tikėjimu? Tikime, kad žmogus – gyva būtybė su nemirtinga siela, kuri yra Dievo pradas žmoguje. O kaip su robotu? Kyla klausimas – kas gali tikėti? Dirbtinis intelektas gali turėti savimonę, tačiau jame vis tiek nebus dieviškojo prado. Čia kaip su vieno pažįstamo kunigo papūgėle, kuri moka sakyti ‚Aleliuja‘ ar ‚Dievas yra‘. Tik klausimas, kiek gyvūnas tą daro sąmoningai, o kiek – tiesiog kartoja išmoktus žodžius. Lygiai taip pat yra su robotu ir jame įdiegtomis programomis“, – aiškina katalikų teologas.
Anot jo, visi šie klausimai jau dabar turėtų paskatinti Bažnyčią išsamiau gvildenti temas, susijusias su dirbtiniu intelektu, robotizacija ar virtualiąja realybe. Pašnekovas primena transhumanizmo filosofiją: jos atstovai mano, kad ateityje žmogus galės save įsiskaitmeninti, išsaugoti kompiuterinėje sistemoje, o virtualusis pasaulis taps toks pat realus kaip ir fizinis: „To nenorėčiau, bet tikėtina, kad taip gali būti – atsisiųsi šv. Mišių programėlę, pasirinksi – nusigiedantis kaimynas, geras kunigas, piktas kunigas, nuobodus pamokslas... paštu ar kitokiu būdu materializuosis bananų skonio komunikantai... Juokauju, žinoma. Bet panašu, kad ateityje kažkokių panašių kuriozų tikrai sulauksim. Todėl Bažnyčiai jau dabar derėtų apie tai svarstyti, dėti teologinius pamatus. Sinodo tam rengti gal ir nereikia, bet būtų gerai turėti išankstinių pamintijimų. Tarkim, su fantastais ir futuristais surengti kongresą, dirbti kartu – tai padėtų naujai suvokti katalikų tikėjimą. Juk iš pradžių teologija vystėsi kaip atsakas į gnostikų pasisakymus, tad galėtų ir čia susikurti atskiros teologų – pasauliečių ir dvasininkų – grupės, kurios mąstytų apie ateities technologijas. Būtų smagus naujo teologinio mintijimo laukas.“
