Ištrauka iš Alaino Durelio knygos „Atono kalno vienuolių išmintis“ (Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2019, iš prancūzų k. vertė Jūratė Grabytė)
„Kaip į Egėjo jūrą įkritęs milžiniško žvėries nagas, kitapus Turkijos stūksantis Atono kalnas jau daugiau kaip tūkstantį metų yra ortodoksų vienuolinis centras ir dvasiniai plaučiai. Jis tarsi brangenybių dėžutė saugo širdies maldą – garsiąją hesichastinę kontempliaciją, išgarsėjusią per Rusų piligrimo pasakojimus ir Mažąją širdies maldos Filokaliją.
Savo ankstesnėse knygose, skirtose Atono kalnui, Alainas Durelis aprašė vienuolių kasdienį gyvenimą, amžinybę spinduliuojančius jų veidus, Šventojo kalno grožį, o šioje leidžia kalbėti patiems kontempliacijos galiūnams, kurių išmintis patikimai veda mus dvasinio tobulėjimo keliu.“ (Katalikų pasaulio leidiniai)
Tėvas Petronijus (Tenase) Rumunas
300. Žmogus dega dėl savo profesijos, jis įdeda visas jėgas, kad taptų architektu, inžinieriumi ar aktoriumi. Tad ar neturėtume visiškai atsiduoti versdamiesi amatų amatu, kurdami menų meną? Kalbu apie tobulumą, į kurį mus kviečia Dievas.
301. Visi turime misiją būti tokie tobuli, kaip mūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas. Ir visi esame laisvi išpildyti tai arba ne. Dievas davė mums jėgų šiam užmojui įgyvendinti. Tačiau nesame ligoniai, kuriais reikia rūpintis, iš dalies patys sau esame gydytojai. Mūsų valia ir noras sekti Evangelija turi tapti veiklūs.
302. Iš esmės nėra skirtumo tarp krikščioniško ir vienuoliško gyvenimo. Visi žmonės raginami Kristų laikyti pavyzdžiu, visi per malonę yra pakviesti tapti Dievu. Joks krikščionis negali išvengti šventumo poreikio. Tad labai įdomu leistis į šį nuotykį – patį gražiausią ir didingiausią iš visų.
303. Jeigu nerandame dvasios tėvo, turime Bažnyčios tėvus ir patį mūsų Viešpatį!
304. Žinokite, kad malda iš tikėjimo visada turi pagrindą, tad galime būti tikri, jog tai, ko prašome, išsipildys.
305. Reikia grįžti į save ir suteikti dvasiai galimybę apsivalyti per jos prigimtinį paprastumą. Malda žmogui labiau būtina nei kvėpavimas, ji vis labiau veda mus į slėpiningos dalykų esmės kontempliavimą.
306. Šiuolaikinė visuomenė ydas laiko dorybėmis. Kapitalizmas plėšikavimą padarė sistema. Pavyzdžiui, kokia teise galima parduoti žemę ir vandenį, kuris priklauso visiems? Štai kodėl pasaulis šiandien yra išvirkščias.
307. Seniau žmonės mažai ką žinojo, bet daug darė. Šiandien jie žino tiek daug, bet ne kažin ką padaro!
308. Kristus sakė: „Imkite mano jungą, nes jis lengvas.“ O mes, užuot nešę Kristaus jungą, renkamės nešti velnio jungą, nors jis ir labai sunkus. Jungas susideda iš dviejų dalių ir dažniausiai yra nešamas dviejų galvijų. Jei Kristus mus kviečia nešti Jo jungą ir sako, kad jis lengvas, vadinasi, mes esame pakviesti nešti dvigubą jungą drauge su Juo. Kadangi visą naštos svorį Jis prisiima sau, ji tampa lengva.
309. Bažnyčios vaidmuo yra vesti pasaulį išganymo keliu, deja, pasaulis jos neklauso. Krikščionys žudo vieni kitus, bet juk Dievas šito nenori! Mergelė pasirodė vaikams Bosnijoje, sakydama: „Liepkite pasauliui atgailauti ir be paliovos melstis, antraip ateis dideli sunkumai.“ Ir matote, kokios problemos prasidėjo.
310. Melskitės nepaliaudami. Dievas nenori, kad žmonės kovotų tarpusavyje, nes tai velnio jėga.
311. Dievas negali išgelbėti žmogaus prieš jo valią. Dėl to nepakanka vien galvoti apie Evangeliją, ją reikia įgyvendinti praktiškai. Krikščionio tikėjimas yra konkretus. Žmogus turi būti formuojamas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą kaip granito gabalas, kalamas skulptoriaus. Vakaruose juntamas didelis Dievo troškimas ir katalikybėje vyksta tam tikras grįžimas į ortodoksiją, pavyzdžiui, iš naujo atrandant ikonas, per kai kurių bendruomenių liturginį atsinaujinimą arba atradus Jėzaus maldą. Ikona turi didelę prasmę. Ji atvaizduoja ne tik Kristaus įsikūnijimą, bet apskritai Dievo sumanymo žmonijai įsikūnijimą, kitaip tariant, kaip išganymas įgyvendinamas per šventuosius, kurių pavyzdys yra Marija.
312. Mano nuomone, didžiausias dalykas, kurį galime padaryti Bažnyčiai, – tai gyventi evangelinį gyvenimą. Kaip tik toks ir yra vienuolinis gyvenimas. Bet šis kelias nėra paliktas tik išrinktiesiems, iš tiesų tai – vienintelis kelias. Ir tas vienintelis kelias turi būti pritaikytas prie kiekvieno galimybių – kaip viena Dvasia pasireiškia daugeliu dovanų, taip ir vienuoliniame dvasingume yra įvairių būdų gyventi ta pačia Dvasia.
313. Konstantinopolyje vienas stulpininkas keturiasdešimt metų gyveno ant stulpo. Jis niekada nebuvo atsigulęs ir maitindavosi vien trupučiu duonos ir vandens. Ir įsivaizduojate – tas žmogus išgyveno daugiau kaip šimtą metų! Ką tai parodo? Ogi tai, kad askezė sveikatai yra gėris! (juokas) Šiuolaikinė medicina klysta, vertindama žmogų tik jo kūno aspektu. Žmogus yra dvasinis kūrinys, pirmiausia gyvenantis Dievo malone. Askezė atskleidžia tikrąją žmogaus prigimtį. O tikras evangelinis gyvenimas yra visos žmogiškosios būtybės – kūno ir sielos – perkeitimas.
Bernardinai.lt
