Prieš metus – 2018 rugsėjo 22–23 dienomis – popiežius Pranciškus lankėsi Lietuvoje: antrosios vizito dienos rytą Kaune aukojo Mišias ir susitiko su dvasininkais bei pašvęstaisiais, po pietų Vilniuje pagerbė nukankintų krikščionių ir žydų atminimą.
„Krikščionio gyvenimo kelias visuomet veda per kryžių, kuris kartais atrodo, kad niekada nesibaigs. Praėjusios kartos yra išgyvenusios okupacijos įkarštį, kančią tų, kurie buvo tremiami, netikrumą dėl tų, kurie negrįžo, įskundimų ir išdavystės gėdą. [...] visa Lietuva tai gali paliudyti, kai nukrečia šiurpas vien tik ištarus žodį Sibiras, arba getai Vilniuje, Kaune ir kitur“, – sakė popiežius Kauno Santakoje aukotų Mišių homilijoje, o kalboje prieš „Viešpaties Angelo“ maldą ragino „priimti Jėzų Jo žodyje, Eucharistijoje, mažuosiuose, priimti, kad jis sutaikytų mus su mūsų praeitimi ir lydėtų mus dabartyje“.
Apie tikinčiųjų patirtus persekiojimus popiežius kalbėjo ir Kauno katedroje susitikęs su dvasininkais ir pašvęstaisiais: „Žvelgdamas į jus, už jūsų matau daug kankinių. [...] nepamirškite, saugokite atminimą. Esate kankinių vaikai. Tai – jūsų stiprybė.“
Antrosios vizito dienos popietę popiežius aplankė buvusio KGB pastato rūsį, meldėsi už toje kraupioje vietoje nužudytus, kankintus ir kalintus žmones. „Tavo šauksmas, Viešpatie, nesiliauja skambėjęs ir, aidi tarp šių sienų, kurios primena daugelio šios tautos sūnų išgyventas kančias“, – kalbėjo Šventasis Tėvas prie paminklo okupacijų aukoms.
Popiežiui įstrigo atmintin KGB pastato rūsyje kalinto Kauno arkivyskupo emerito Sigito Tamkevičiaus liudijimas. Po vizito jis kelis kartus paminėjo arkivyskupą ir nusprendė jį pagerbti kardinolystės suteikimu. Prieš metus, popiežiaus vizito Lietuvoje dienomis, įrašėme trumpą pokalbį su Kauno arkivyskupu emeritu.
„Man patekimas į tą rūsį nebuvo netikėtas. Aš tam ruošiausi. Buvau susigyvenęs su mintimi, kad tik laiko klausimas ir vis tiek aš ten pakliūsiu. Bet, aišku, buvo tam tikras sukrėtimas, kai įvedė į kamerą. Metalinės durys, langas grotuotas. Tokia mintis atėjo: „Dabar jau viskas, mano gyvenimas keičiasi“. Pabučiavau tas cementines grindis ir pasakiau: „Viešpatie, dabar jau tu rūpinkis, tu vadovauk. Aš čia jau nieko negaliu“. Buvo ramybė širdyje. Kad ir kas nutiktų, vis tiek Viešpats ves.“
„Manau, tą KGB kalėjimą galima palyginti su Kalvarijos kalnu. Ten perėjo mūsų partizanai, ten perėjo per 320 kunigų, ten perėjo beveik visi tuometiniai mūsų vyskupai. Žmonės ten kentėjo, buvo mušami, ten buvo kankinami, ten buvo šaudomi. Manau, kad popiežiui Pranciškui apsilankymas šitame kalėjime – tai kažkas panašaus kaip sustojimas ant Kalvarijos kalno po Viešpaties Kryžiumi. Ten – tūkstančių žmonių kančios vieta. Turbūt vieni kentėjo labai vienybėje su Viešpačiu, kiti gal tos vienybės neturėjo. Aš neįsivaizduoju, kad kur nors kitur būtų galima realiau išgyventi Kalvarijos įvykius. Tai žmonių kančios vieta, o kartu ir Viešpaties buvimo su žmonėmis, kurie į tą kančių vietą buvo patekę ne už nusikaltimus, bet už tiesą, už meilę Dievui, Tėvynei.“
Antrąją popiežiaus vizito Lietuvoje dieną – 2018 m. rugsėjo 23-ąją – sukako 75 metai nuo paskutinių Vilniaus geto kalinių nužudymo. „Prieš septyniasdešimt penkerius metus ši tauta matė galutinį Vilniaus Geto panaikinimą; tokiu būdu užbaigiant prieš dvejus metus pradėtą tūkstančių žydų naikinimą. [...] Prisimindami tuos laikus, prašykime Viešpatį, kad suteiktų mums įžvalgumo dovaną, kad galėtume laiku atpažinti pražūtingas užuomazgas pasirodančias įvairiais pavidalais, kurie atrofuoja to nepatyrusių kartų širdį“, – sakė popiežius Kaune prieš sekmadienio „Viešpaties Angelą“, o po pietų Vilniuje padėjo gėlių prie paminklo nužudytiems žydams atminti, pastatyto buvusio geto pakrašty. Apie šio popiežiaus gesto reikšmę kalbėjomės su eseistu, mokytoju Vytautu Toleikiu.
„Manyčiau, jog Šventasis Tėvas Lietuvai ir pasauliui siunčia žinią, kad kančia yra vienoda, visiems ta pati. Jis nori atkreipti Lietuvos žmonių dėmesį, kad žydų holokaustas yra pats klaikiausias įvykis Lietuvoje dvidešimtajame amžiuje. Bažnyčios mokymas pradedant nuo garsaus Vatikano dokumento „Mes atsiminame. Šoa apmąstymas“, kurį patvirtino popiežius Jonas Paulius II, dabar skelbiamas popiežiaus Pranciškaus, tęsia Bažnyčios mokymo tradiciją, kuri labai aiškiai sako, kad bent koks antisemitizmas, rasizmas yra absoliučiai nepriimtinas Bažnyčios mokymui, prieštarauja krikščionybės principams, nuostatoms. Labai svarbu tai pabrėžti.“
Jūs esate mokytojas, tad matote ir šio popiežiaus gesto pedagoginę reikšmę. Gal galėtumėt šitą aspektą pakomentuoti iš mokytojo pozicijų.
„Aš dėstau etiką ir kiekvienais mokslo metais tą savaitę, kurią yra rugsėjo 23-oji, nepriklausomai ar tai yra pirmokai gimnazistai ar ketvirtokai visada kalbu mokiniams apie holokaustą, apie Lietuvos žydų genocido aukų paminėjimo dieną. Tai neišvengiama, tai būtina ir kiekvienas pedagogas privalo tai daryti. Vadovėlių informacijos neužtenka. Bet pagrindinis dalykas – pats mokytojas turi tikėti tuo, ką jis kalba. Negali atbulais dantimis pateikti temą, kuria jis netiki arba yra absoliučiai kitokios nuomonės, yra koks nors latentinis rasistas ar ksenofobas. Man atrodo, kad šitas popiežiaus stabtelėjimas prie geto teritorijos dar labiau sustiprina jo siunčiamą žinią Lietuvos gyventojams ir visam pasauliui.“ (JM / VaticanNews)
