Tęsdamas katechezę apie Apaštalų darbų knygą, pasakojančią apie Evangelijos skelbimo pradžią, pirmųjų krikščionių užsidegimą ir džiaugsmą, bet drauge ir didelius sunkumus bei pasipriešinimą, šio trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams popiežius kalbėjo apie teisų ir išmintingą fariziejų Gamalielį.
Apaštalai skelbia Kristų nebijodami žydų draudimų, nepaisydami tų, kurie nori sustabdyti Evangelijos žinios plitimą pasaulyje. Nuo Sekminių apaštalai jau nėra vieni, bet apie viską, ką daro, jie gali sakyti: „mes ir Šventoji Dvasia“ (plg. Apd 5, 32). Niekas jų nebaugina. Jie kupini nepaprastos drąsos. Atsiminkime, sakė popiežius, kad visai neseniai jie buvo bailiai. Kai Jėzus buvo suimtas, jie visi kaip mat išsislapstė. Iš kur dabar toks pasikeitimas? Dabar jie drąsūs, nes kartu su jais veikia Šventoji Dvasia.
Tas pat atsitinka ir su mumis, sakė popiežius. Jei turime savyje Šventąją Dvasią, drąsiai žengiame pirmyn, stojame į kovą. Geriausi Šventosios Dvasios suteiktos drąsos liudytojai yra kankiniai – visų laikų, taip pat ir mūsų dienų kankiniai. „Kankiniai aukoja gyvybę, neslepia, kad jie krikščionys. Atsiminkime, kas įvyko prieš keletą metų. Turime kankinių ir šiandien, tačiau dabar prisiminkime tuos koptus darbininkus, prieš ketverius metus nužudytus prie jūros kranto Libijoje. Paskutiniai žodžiai, kuriuos jie tarė prieš mirtį, buvo: „Jėzau, Jėzau“. Jie neišdavė savo tikėjimo, nes su jais buvo Šventoji Dvasia“, – sakė popiežius.
Sekminių dieną apaštalai tapo Šventosios Dvasios „garsiakalbiais“, drąsiai skelbiančiais pasauliui Prisikėlusiojo atneštą išganymo žinią. Apaštalų drąsa sudrebino visą žydų „religinę sistemą“, kuri, pajutusi pavojų, pradėjo gintis smurtu, mirties nuosprendžiais. Tačiau sinedrione, žydų taryboje, atsirado žmogus, kuris išdrįso sušvelninti savųjų reakciją. Tas žmogus – Gamalielis, išmintingas vyras, visų gerbiamas Įstatymo mokytojas. Vienas jo mokinių buvo šv. Paulius.
Gamalielis kreipiasi į savo brolius fariziejus ir prašo juos ramiai, išmintingai, su deramu įžvalgumu žiūrėti į Jėzaus skelbėjus. Pasak Gamalielio, jau ir prieš Jėzų buvo mokytojų, kurie skelbėsi esą mesijai; iš pradžių jie susilaukdavo sekėjų, bet greitai viskas sužlugdavo. Tad ir šiuo atveju reikia palaukti, nes tai, kas iš Dievo – ilgai tveria, o kas ne iš Dievo – pasmerkta žlugimui.
„Žmonių sumanymai žlunga; jų trukmė ribota, kaip ir žmogaus gyvenimas“, – sakė Pranciškus. Pagalvokime apie politinius projektus, kokie jie netvarūs, kaip keičiasi. Pagalvokime apie didžiąsias imperijas, apie praėjusio šimtmečio diktatūras. Jos atrodė galingos, pavergusios pasaulį, bet galiausiai sužlugo. Pagalvokime ir apie šių dienų galybes: jei Dievas nebus su jomis, jos sužlugs, nes galia, kuri glūdi pačiame žmoguje, anksčiau ar vėliau pasibaigia. Tik Dievo galia nesibaigia. Pagalvokime ir apie krikščionybės istoriją, apie Bažnyčios istoriją – tiek daug nuodėmių, tiek daug skandalų, tiek daug negražių dalykų. Kodėl ir ji nežlugo? Nes Dievas yra su ja. Mes esame nusidėjėliai, mes savo elgesiu piktiname, tačiau Dievas yra su mumis. Dievas išgelbsti. Vienus pirmiau, kitus vėliau, bet visada išgelbsti. Mūsų jėga yra „Dievas su mumis“, – sakė popiežius.
Gamalielis, primindamas mesijais apsišaukusius veikėjus, sako, kad kiekvienas tik žmogaus sugalvotas projektas sulauks savo galo. Jei Jėzaus mokiniai yra tik apsimetėlio suvilioti naivuoliai – ir jų skelbimas sužlugs. Tačiau jei jie seka Dievo atsiųstąjį, tuomet nevalia jų persekioti. „Saugokitės, kad netaptumėte Dievo priešininkais!“ (Apd 5, 39), – įspėja Gamalielis.
Pasak popiežiaus, Gamalielis mus moko krikščioniškojo įžvalgumo. Jo ramūs, toliaregiški žodžiai nurodo atpažinimo ir vertinimo kriterijus, kurie labai panašūs į paties Jėzus raginimą vertinti medį pagal vaisius (plg. Mt 7, 16). Gamalielio žodžiai paliečia kitų tarybos žmonių širdis; jie paklauso patarimo ir atsisako smurto prieš apaštalus.
„Prašykime Šventąją Dvasią, kad ji veiktų mumyse – kiekviename iš mūsų asmeniškai ir bendruomenėje – kad išmoktume įžvalgumo, – sakė Pranciškus baigdamas katechezę. „Prašykime sugebėjimo matyti išganymo istorijos visumą šiandien mums duodamuose Dievo buvimo ženkluose, šalia mūsų esančių žmonių veiduose, kad suprastume, jog ir laikas, ir žmonių veidai skelbia gyvąjį Dievą.“ (JM / VaticanNews)
