Rugsėjo 18 dieną Pranciškoniškoji šeima mini šventąjį Juozapą iš Kupertino.
Šv. Juozapas gimė Neapolio karalystėje, Kupertino mieste, 1603 m. Jo tėvas buvo paprastas dailidė, turėjęs didelių skolų ir gyvenęs labai sunkiomis sąlygomis tuo metu, kai gimė Juozapas. Jo motina vaikui buvo labai griežta. Vėliau gyvenime Juozapas mėgo sakyti, kad atliko noviciatą dar tebebūdamas vaikas. Nepaisant to, jis papildomai atgailaudavo ir visaip marindavo savo kūną. Nuo pat vaikystės Juozapas išgyveno artimą santykį su Dievu.
Ūgtelėjęs jis buvo išsiųstas mokytis avalynės prekybos, tačiau greitai suprato, kad tai ne jo pašaukimas. Tuomet Juozapas pasiprašė priimamas į pranciškonų konventualų ordiną, tačiau jo nepriėmė. Vėliau prisijungė prie kapucinų, tačiau po aštuonių mėnesių broliai išsiuntė jį lauk, nes atrodė, kad Juozapas nesugeba nuveikti nieko gero. Jis išmesdavo nešamą maistą iš rankų ir pamiršdavo atlikti, ko būdavo prašytas. Jo mama toli gražu nebuvo laiminga aštuoniolikmečiui Juozapui sugrįžus namo. Galiausiai Juozapas įsiprašė priimamas tarnu į pranciškonų vienuolyną.
Jam davė vienuolinį abitą ir paskyrė sunkų darbą – prižiūrėti arklius. Tuo metu Juozapas ėmė keistis. Jis tapo vis nuolankesnis ir romesnis, rūpestingesnis ir geriau atliko savo darbą. Jis taip pat vis daugiau atgailavo. Pagaliau broliai nusprendė, kad jis gali tapti tikru ordino nariu ir pradėti studijuoti ruošdamasis kunigystei.
Kai Juozapas tapo kunigu, Dievas per jį ėmė daryti neįtikėtinų stebuklų. Daugiau nei septyniasdešimt kartų žmonės matė jį pakilusį nuo žemės per šv. Mišias ar meldžiantis. Dažnai jis valandomis kybodavo virš altoriaus, dėl to Juozapas dažniau dalyvaudavo šv. Mišiose konvento koplyčioje nei bažnyčioje. Jis dažnai patirdavo ekstazę ir pasigėrėjimą maldoje kalbėdamasis su Dievu.
Kartą, lankydamas Loreto baziliką, Juozapas pamatė Dievo Motinos paveikslą aukštai ant bažnyčios skliauto. Tą pat akimirką jo kūnas pakilo į orą, ir jis su atsidavimu pabučiavo Marijos atvaizdą.
Jis tapo toks šventas, kad kiekvienas jį pamatęs mąstė apie Dievą. Juozapas sakė, jog visi šio pasaulio rūpesčiai yra ne daugiau kaip tik vaikiški mūšiai su žaisliniais ginklais. Juozapas taip išgarsėjo dėl savo stebuklų, kad tuo susidomėjo bažnytinė inkvizicija, privertusi pranciškoną gyventi atskirai nuo brolių ir nesirodyti viešumoje.
Pats Juozapas džiaugėsi galimybe būti vienas su mylimu Dievu. Popiežius Klemensas XIII kanonizavo jį 1767 m. Jis yra pilotų ir keliaujančiųjų oro transportu globėjas.
