Jėzui nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė.
Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip vaikas, – neįeis į ją.“
Ir jis laimino juos apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas. (Mt 10, 13–16)
Ne vienam iš mūsų kyla klausimų, kaip apie Dievą kalbėtis su vaikais. Ką atsakyti mažyliui, sakančiam: „Aš nežinau, kas yra Dievulis, aš jo niekada nemačiau...“? Didesni vaikai užduoda dar įvairesnių klausimų, į kuriuos atsakyti dažnai nesugebame ir patys sau, tad knygelė „Kaip pradėti tikėti?“, kuri pasirodė rugsėjo pradžioje, taps rimta parama atsakymų ieškantiems tėvams ir globėjams. Šioje knygelėje sudėti 8–12 metų amžiaus vaikų klausimai apie Dievą ir žmones. Į juos atsako tėvas ANTANAS SAULAITIS SJ. Kunigas maloniai sutiko pasidalinti savo mintimis su „Bernardinai.lt“.
Kaip kalbėtis apie Dievą su labai mažais vaikais?
Mums sunku suprasti, kad vaiko klausimai gali būti ne tokie kaip suaugusiojo. O vaikai seka pavyzdžiu. Į bažnyčią įeina močiutė su anūkėliu, atsiklaupia ir meldžiasi, o anūkėlis į ją žiūri žiūri ir irgi atsiklaupia. Juk neaiškinsi jam apie maldą, kad tai yra bendravimas su Dievu. Pradėjęs aiškinti apie tai, kaip atrodo Dievas, gali pakliūti į aklavietę. Pasakoti vaikams apie Gerąjį Ganytoją yra vienas geriausių dalykų, nors gal jie dažnai ir nebūna matę tų avyčių... (šypsosi).
Labai svarbu nepradėti filosofinių diskusijų. Svarbu, kad tikiu Dievą ir kas vakarą dėkoju Jam ar prašau pagalbos. Reikėtų užmegzti ryšį su Aukščiausiuoju. Tada vaikas stebisi: močiutė tiki, o aš Jo nematau. Reikia mažylio paklausti, kaip jis supranta, kaip mano, jaučia...
Nuvestas į bažnyčią ir paprašytas kalbėti tyliai, mažas vaikelis kartą pasakė: „Ar Dievulis miega, kad reikia tyliai kalbėti?“ Mažyliams sunku išbūti Mišiose, o ir žmonės kartais nepatenkinti, kad vaikai triukšmauja...
Kai kiti žmonės meldžiasi, reikia iš pagarbos jiems netriukšmauti. Šv. Jonų bažnyčioje vaikai vaikštinėja, čiulba, žmonės jau pripratę prie to, tas čiauškėjimas jų neblaško. O kur griežtai močiutės žiūri, mamos su mažais vaikais jau bijo eiti. Matyt, tos močiutės jau pamiršo, kad ir joms taip pat prieš septyniasdešimt metų buvo...
Kaip vaikus sudominti šventomis Mišiomis, kad jie norėtų jose dalyvauti?
Pirma, turi būti smagu. Šviesaus atminimo monsinjoras K. Vasiliauskas Katedroje leisdavo vaikams sėdėti prie altoriaus. Kitos parapijos to nedaro. Yra parapijų, kuriose vaikai dalyvauja bent penkiose procesijose: prasidedant Mišioms vaikai kartu su kunigu eina prie altoriaus, po to grįžta pas senelius ir tėvus. Vėliau jie dalyvauja aukojime, priima Komuniją kartu su suaugusiaisiais. Šv. Jonų bažnyčioje vaikai piešia piešinėlius pagal tos dienos skaitinius ir neša juos kartu su procesija, einančia prie altoriaus. Bet tam reikia ypatingų pastangų, o mums Lietuvoje tai sunku.
Dažnai taip jau ir nutinka, kad vaikai lankosi bažnyčioje, ruošdamiesi Pirmajai Komunijai ar Sutvirtinimo sakramentui, bet po to jie jau ir nebepasirodo bažnyčioje.
Ne tik bažnyčioje, bet ir kitur vaikai nori būti su suaugusiaisiais. Tarkim, mama ar močiutė verda, o vaikas irgi nori būti kartu. Sakai: „Atsargiai, neliesk, karšta, peilis aštrus, tad močiutė supjaustys...“ Bet vaikui reikia leisti padėti, ir tuomet galima su juo kalbėtis prabėgomis, kad, ačiū Dievui, turime ką valgyti, galime prisiminti kad ir šv. Augustiną, kuris gyveno labai seniai ir nelabai klausė savo mamos. O mama už jį meldėsi kokius trisdešimt metų.
Daug su vaikais esu kalbėjęs apie gamtą. Sakydavau: jei būčiau kūręs visus medžius ir paukščius, būčiau sukūręs tik kelias rūšis, nes negaliu atsiminti visų jų vardų ir rūšių. Bet Dievas juos kūrė iš meilės, labai gražiai ir įdomiai, kad viskas tarpusavyje derėtų.
Vaikams kyla klausimų ir apie sielą, jie domisi, ar turi ją gyvūnėliai ir paukščiukai.
Filosofiškai žiūrint, siela yra gyvybės pradas. Mūsų protėviai manė, kad viskas yra gyva: ir žmonės, ir gyvūnai, ir augalai. Popiežius, paklaustas, ar danguje bus šuniukų, atsakė: „Jei reikia, kad būtų tikras dangus ir kad jame būtų šuniukų, tai tada jų bus...“ Nes jei vaikui brangus jo šuniukas, tai negali jam sakyti: „Ne, jo nebus danguje!“ Tai vienas iš klausimų, į kuriuos reikia atsakyti, galvojant, apie ką iš tikrųjų yra klausiama.
Kaip vaikams paaiškinti, kodėl kai kurie žmonės kalba vienaip, o elgiasi kitaip?
Žmonės pastebi, kai močiutės labai meldžiasi, o po to kitus apšneka. Būtų gerai, jei galėtume vaikui sakyti tai, kuo tikime ir ką manome. Svarbu pastebėti, kad visi suklystame, bet tuomet atsiprašome.
„Gal Dievas nesuspėja pasirūpinti visu pasauliu, todėl nutinka daug blogų dalykų?“ -– klausia vienas vaikutis Jūsų knygoje. Kaip su vaikais kalbėtis apie blogį ir kančią?
Buvo toks filmas apie Dievą, kurį įkūnijo senukas. Įvairūs teologai ir filosofai jo klausinėjo, kodėl jis leidžia, kad vyktų karai ir sirgtų vaikai. Jis atsakė: „O kodėl jūs tą leidžiate?“ Labai gaila, kad Jonukas ar Onutė serga sunkia liga ir nežino, ar pasveiks. Būna, kad žmonės sako, jog Dievas mus bando, siunčia kryželį... Čia netikslu. Suaugusieji dažnai nesupranta, kad yra tokių paslapčių ar slėpinių, kurių mes nežinome. Bet galėtume bent jau sutvarkyti tai, kas priklauso nuo mūsų pačių.
O kaip kovoti su blogiu? Kaip vaikui paaiškinti apie laikyseną smurto akivaizdoje?
Tu turi teisę būti gerbiamas. Bet jei kas nors pažemina vaiką, jis turi ieškoti pagalbos. Jis turi žinoti, kad turi teises, kad nėra koks nors pastumdėlis.
Kaip kalbėti su vaiku apie nuodėmę?
Vaikai jaučia, kas yra neteisinga ir negera. Tą ir psichologai yra išaiškinę. Kartais nuodėme vadiname suklydimą, kartais kažką, ką sąmoningai padarėme blogai. Svarbu, kad vaikas matytų pasekmes – kad kitas žmogus liko apgautas ar suklydo dėl to, jog vaikas kažką ne taip pasakė. Svarbu, kad jis žinotų, jog ir geri, ir blogi darbai turi pasekmių.
Dievas į mus žiūri su meile, o ne kaip policininkas, stovintis Šv. Jono gatvėje.
O kaip Dievas sukūrė pasaulį? Kur Jis dabar? Gal sėdi ant debesies? Ką į tokį klausimą atsakyti?
Dievas yra danguje, pasaulį Jis sukūrė iš meilės, ir dabar tas pasaulis vystosi. Kaip ir mes, kai buvome maži, augome, išmokome skaityti, rašyti, dainuoti, tad ir pasaulis kinta.
O kaip Dievas gali būti visiems, ne tik man? Pažįstu močiutę, kuri turi devyniolika anūkų ir atsimena ne tik visų jų vardus, bet ir gimimo dienas. Aš tikrai neatsiminčiau jų vardų. Tad jei sena močiutė gali tiek atsiminti, tai Dievas turi daugiau patirties... (šypsosi)
Yra tokių klausimų, kai reikia ir pačiam pasitikrinti. Buvo klausimas apie krikšto vardą: ar jis būtinai turi būti šventas? Aš išsiaiškinau, kad 1983 m. Kanonų teisėje atsirado nuostata, jog krikšto vardas nebūtinai turi būti kokio nors šventojo – svarbu, kad jis nebūtų priešiškas krikščioniškajai kultūrai. Krikšto vardas yra tas vardas, kuriuo tėvai vaiką vadina. Jau 36 metai praėjo, o žmonės to nežino. Dažnai, klausdamas vardo, išgirstu klausimą: „Ar tikras vardas, ar krikšto vardas?“ Aišku, galima turėti globėją, kas labai populiaru Pietų Amerikoje, kur žmonės turi net kelių globėjų vardus. Kaip mama ir tėtė mane vadina, taip ir Dievulis pažįsta mane tuo vardu.
O ką sakyti vaikams apie mirtį? Juk ateina laikas, kai vaikas suvokia, jog kažkada viskas baigsis...
Ėjau vieną kartą su berniuku, kuris pamatė negyvą paukščiuką. Sako, reikia palaidoti, tada pakišo jį po samanomis. Tada klausia: gal reikia kryželio?
Mes kartais sakome, kad nereikia vesti vaikų į šermenis ar laidotuves. Juk baisu, kai kas miršta... Bet kaip tik reikia juos ten nuvesti. Šimtus kartų mačiau, kai prie karsto mama ar močiutė kalbasi su vaikeliu. Mama ar tėtė kalbina vaiką, jis pats irgi klausinėja.
Kai senas žmogus miršta, lengviau sakyti, kad jau nusidėvėjo, nemato, neprigirdi, kad tai laikini dalykai...
Bet vaikai užauga, kartais pradeda gėdytis draugų pašaipų iš jo tikėjimo. Kaip vaikus paskatinti nebijoti pašaipų?
Taip nutinka ne tik mažiems vaikams, bet ir suaugusiesiems. Žmogus nori būti geras sportininkas, o kitas iš jo tyčiojasi. Juk tyčiojasi ir dėl išvaizdos ar kitų dalykų, ne tik dėl ėjimo į bažnyčią. Tyčiojasi kartais iš geriau besimokančiojo. Bet gal tam, kuris tyčiojasi, kažko trūksta, gal jis pats kažko negali pasiekti?
Paauglys dar nebūtinai išgyvena tikrą tikėjimo krizę, kuri dažną ištinka 17–20 metų amžiaus sulaukus. O paauglys nori surasti savo kelią, dažnai jo pažiūros nesutampa su tėvų pažiūromis. Esu matęs tėvų, kurie sako: „Kol gyveni po tuo pačiu stogu, kartu einame į bažnyčią...“ O po to dar ledų suvalgyti galima ar šiaip kartu visiems pasivaikščioti...
Krikščionys žino, kad žmones suburia bendras valgis. Ir Jėzus taip pat darė. Yra šeimų, kuriose susitariama kiekvieną vakarą aštuntą valandą gerti arbatą, kartu kalbantis. Tai kaip aukso kasykla. Būna, kad visi šeimos nariai paeiliui nusprendžia, ką valgys ir gers, o ką veiks po vakarienės. O jei daug vaikų šeimoje, mama kartą per savaitę išeina su vienu vaiku praleisti popietę, kad parodytų jam asmenišką dėmesį. Juk tokio dėmesio reikia kiekvienam vaikui.
Knyga „Kaip pradėti tikėti?“ yra antroji kun. A. Saulaičio, SJ, atsakymų vaikams knyga. Pirmoji „Kaip atrodo dvasios?“ buvo išleista 2009 m.
Knygos pristatymo renginiai
Rugsėjo 22 d. 12 val. (po 11 val. Šv. Mišių) Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios Senojoje zakristijoje. Daugiau informacijos.
Spalio 5 d. 12 val. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo departamente.
Spalio 13 d. 11 val. (po 10 val. Šv. Mišių) Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje Kaune.
Spalio 13 d. 16 val. Zapyškio klebonijoje
Spalio 27 d. 13 val. (po 12 val. Šv. Mišių) šv. Kazimiero bažnyčioje, Vilniuje.
