Jėzaus gerumas nusidėjėlius traukė labiau nei vabzdžius, užuodusius šviežią medų. Iš Jo Širdies savaime sklido šviesa, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). Nenuostabu, kad Dievo Avinėlio šventumo kvapsnis traukė prie Jo tuos, kurie suprato, jog jų nuodėmės buvo tapusios jų egoizmą maitinančia šleikščia kasdiene duona, bet nežinojo, kaip iš gėdingo pataikavimo sau išsivaduoti... Gyvenimo prasmės ieškojimas yra esminis žmogaus būties lūžio taškas, nes artėjimas prie Dievo primena neabejotiną tiesą – Jis mūsų ieško tūkstančius kartų labiau nei mes Jo.
Anuomet fariziejų ir Rašto aiškintojų nekenčiami muitininkai, bendradarbiavę su okupantais romėnais (beje, jiems privalėjo mokėti surinktus mokesčių pinigus), buvo atstumti. Muitinių darbuotojai buvo viešai tapatinami su nusidėjėliais (žr. Lk 15, 1). Tačiau nuodėmė nelygu nuodėmei. Viena, kai nusidėjęs asmuo mato savo kalčių bjaurumą, kaltina pats save bei nori keistis, ir visai kas kita, kai žmogaus puikybė taip aptemdo protą, jog, kitus niekindamas, save laiko Dievo Įstatymo sergėtoju ir net teisuoliu.
Tiesa, ne visi sinedriumo nariai buvo priešiški Kristui. Kai kurie Jį pripažino Mesiju, bet dėl žydų baimės nedrįso viešai prisipažinti... Verti didžios pagarbos tie fariziejai, kurie, malonės vedami, už Dievą buvo pasiryžę paaukoti gyvybę. Pavyzdžiui, toks ištikimas tikėjimo keliui buvo mokytojas (rabis) Akiba ir jo bendrai 135 metais po Kristaus, liudiję gilų dvasingumą.
Kai apmąstome, kad garbingiausias Žmogus ir nemarusis Dievas Sūnus kaip lygus su lygiais pagarbiai bei dėmesingai dalinosi maistu prie vieno stalo su nusidėjėliais, dėl kurių išgelbėjimo Jam neišvengiamai teks gerti karčiausią nukryžiavimo kančių taurę Golgotoje, sakome: „Tai – didingo Meilės nusižeminimo viršūnė.“ Pradedame suvokti, kad nors tarp Dievo visagalybės ir riboto žmogaus galimybių visada išliks tam tikra skirtingumo bedugnė, tačiau, kai kuo daugiau gyvensime tikėjimu bei nuoširdžiau bendrausime su Emanueliu, tuo labiau mūsų žmogiškoji tapatybė atsivers palaimintajam sudievinimui...
Jėzaus palyginimas apie paklydusią avį, pirmiausia taikytas fariziejams, murmėjusiems, kad Jis valgo su nusidėjėliais (žr. Lk 15, 2), yra skirtas mums visiems pamokyti. Žinome, kad avis yra baikštus ir bejėgis gyvulėlis. Rytų kraštuose piemenys nenuilsdami prižiūrėdavo kaimenes, nes avių tykodavo ne tik žvėrys, bet ir plėšikai. Pradžios knygoje rašoma apie Jokūbą, kuris ganė savo giminaičio Labano avis bei ožkas. Jokūbas savo vargus apibūdino šiais žodžiais: „Dieną mane pribaigdavo kaitra, o naktį šaltis, negalėjau sudėti akių“ (Pr 31, 40).
Jėzus – uolusis Ganytojas ir klusnus Avinėlis, geriausiai žino, kaip ir kokiu vardu reikia kviesti žmones, kad jie klausytų ne tų balsų, kurie suvedžioja apgaulinga filosofija, atitraukiančia nuo Jo paties (žr. Kol 2, 8), bet tik Tiesos, viešpataujančios išlaisvintų širdžių sostuose. Kai nors viena Jo krauju išgelbėta siela pasiklysta nuodėmių brūzgynuose, per savo tarnus – uolius Bažnyčios pasiuntinius – Jis ieško klystančios. Taigi Jo gelbėjimo misija – „kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10), tęsis iki pat pasaulio pabaigos.
Fariziejų mestas Jėzui kaltinimas, jog Jis priima nusidėjėlius, buvo patvirtinimas, kad Jis darė tai, ko negalėjo nedaryti... Kam labiau reikia Gydytojo, sveikiesiems ar ligoniams? Rašytojas Čarlzas Sperdženas (Charles Spurgeon) rašė: „Jis išima nusidėjėlius lyg nuodėgulius iš krosnies ir padaro iš jų paminklą savo gailestingumui. (...) Jis susijungia su nuoširdžiai atgailavusiu nusidėjėliu ir padaro jį savo Kūno nariu – kūnu iš Jo kūno ir kaulu iš Jo kaulų. Niekas kitas taip nepriima nusidėjėlių! (...) Bet ar nusidėjėliai priims Jį?“
Pasitikėdami Viešpaties pagalba meldžiamės, kad žmonės ne tik priimtų Kristų kaip savo Gelbėtoją, bet ir po atsivertimo ar dvasinio atsinaujinimo Jame, kasdien laikytųsi Jo mokymo bei sektų Juo. Įsivaizduokime neįgalų žmogų, kuris niekada negalėjo vaikščioti be ramentų. Kaip mes naudojamės savo kojomis, taip jis – ramentais. Panašiai yra su tikinčiuoju, kuris supranta, jog be Kristaus jis savo gyvenimą tik tuščiai išvaistytų... Todėl jis, malonės skatinamas, natūraliai stengiasi remtis Dievu kaip minėtas žmogus – ramentais.
Šv. Ambraziejus Milanietis rašo: „Taigi džiaukimės, nes Adome pražuvusi avis Kristuje pakeliama. Kristaus pečiai yra kryžiaus skersinis. (...) Toji avis yra viena kaip giminė, ne kaip pavienė. „Daugelis esame vienas kūnas“ (1 Kor 10, 17) ir daug narių. Parašyta: „Jūs esate Kristaus Kūnas ir atskiri Jo nariai“ (1 Kor 12, 27).
Taigi Jėzaus minima viena paklydusi avis simbolizuoja visą žmoniją ir kiekvieną individą. Perfrazuojant vieną autorių, galime sakyti, kad per Jo įvykdytą Atpirkimą Jis mus padarė savo šlovingos karūnos brangakmeniais... Nors mums sunku įsivaizduoti, kad jau dabar esame dangaus mylimi bei ten laukiami, bet žinojimas, jog net vieno nusidėjėlio atsivertimas palaimintos anapusybės gyventojams suteikia galingą impulsą džiūgauti (žr. Lk 15, 7), tegul stiprina mūsų tikėjimą.
