50. Tiek kambarių yra rūmuose, kuriuose nuo vaikystės gyvena mons. Marco Domenico Viola – dabartinis Šv. Lauryno bazilikos Florencijoje klebonas. Tuose namuose, menančiuose seną Violų giminės istoriją, sukabinta daugiau kaip 350 vertingų paveikslų – seniausi jų siekia XIV amžių. Ir viename iš tų kambarių kabojo ir Šv. Kazimieras. Tik dvasininkas nė neįtarė, kad praeidavo pro Lietuvos ir Lenkijos globėją.
„Šį paveikslą savo namuose matydavau nuo vaikystės, bet niekada nežinojau, kad tai šv. Kazimieras. Galvodavau, gal tai koks karalius Dovydas“, – šypsodamasis prisipažįsta M. D. Viola. Kad tai – vis dėlto Kazimieras, monsinjoras suprato tik atvykęs į Vilnių ir susipažinęs su šio šventojo ikonografija. Viola pirmąkart Vilniuje apsilankė pernai, kai parodai laikinai atvežė XVII a. šv. Kazimiero relikvijorių. Na, o paveikslą iš savo šeimos kolekcijos nusprendė Vilniaus arkivyskupijai padovanoti visam laikui – praėjusio Lietuvos šimtmečio sukakties proga. „Draugystės ženklan“, – kaip teigia pašnekovas. Paklaustas, ar jo šeima tam davė leidimą, italų kunigas nusijuokia: „Neprieštaravo. Jie yra daug dosnesni už mane patį.“
Taigi – paveikslą „Šv. Kazimieras“ iki spalio 4 dienos galima pamatyti Bažnytinio paveldo muziejuje, kuriam ir patikėta saugoti šį meno kūrinį. Vėliau jis bus laikomas muziejaus saugykloje ir eksponuojamas kitomis progomis. Šito Šv. Kazimiero ramybės laikai kažkur kambaryje ant sienos baigėsi.
Italai „pražiūrėjo“ meno vertybę?
Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė apie šv. Kazimierą žino turbūt viską. Prieš 13 metų apgynusi daktaro disertaciją apie šio šventojo kultą ir ikonografiją, menotyrininkė ir šiandien galėtų valandų valandas pasakoti įvairiausias su tuo susijusias detales.
Tačiau net ir jai Florencijos kunigo dovana buvo didelė naujiena.
„Nieko nežinojau apie šitą paveikslą“, – prisipažįsta S. Maslauskaitė-Mažylienė. Atvirai kalbant, ji iš pradžių nesitikėjo, kad atkeliaujantis meno kūrinys bus aukštos kokybės. „Svarbiausias yra dovanojimo įvykis. Koks tas pats paveikslas – jau antras punktas. Kai apie tą būsimą dovaną sužinojau, mane apėmė lietuviškas skepticizmas: tai jau turbūt duos, ko negaila... Bet kai man atsiuntė pirmą telefonu darytą paveikslo nuotrauką, pamačiau, kad tas kūrinys – labai meniškas“, – džiaugiasi ekspertė.
Kartu su ja muziejuje ir apžiūrime dovaną iš Italijos – nešiojamojo kompiuterio dydžio šv. Kazimiero atvaizdą, nutapytą XVII a. II pusėje. Tuo laiku, kai karalaičio kultas tiesiog žydėte žydėjo ir pasiekė tokias vietoves kaip Florencija, Palermas ir Neapolis Italijoje ar Antverpenas dabartinėje Belgijoje. Kas konkrečiai yra mūsų minimo paveikslo autorius – neaišku, tačiau tai greičiausiai italų menininkas. S. Maslauskaitė-Mažylienė pradeda pasakoti, kad šio paveikslo ne tik atsiradimo Lietuvoje istorija, bet ir pati ikonografija netradicinė – mat XVII a. II pusėje dažniausias šv. Kazimiero vaizdinys būdavo barokinis šviesumas, optimizmas, išreiškiantis triumfuojančią Bažnyčią. „Kazimieras – būtinai žydromis akimis, pasiekęs šlovę, nukritę visa, kas primena žemiškąją kančią, – pasakoja menotyrininkė. – Tuo metu šiame itališkame paveiksle – retas tam laikotarpiui psichologizmas (veido išraiška, rodanti dramą – galbūt Kristaus Kančios apmąstymą; įkritę skruostikauliai), taip pat itališkas juodbruvumas – juodos akys, tamsūs plaukai, kas tuo metu – baroko epochoje – buvo reta.“
Specialistė kviečia pasilenkti ir į paveikslą įsižiūrėti atidžiau: „Su kokiu minkštumu, laisvumu nutapyti angelai-kūdikiai! Arba šermuonėlių mantijos plaukeliai, susiraukšlėjusi šv. Kazimiero kakta – visos šios detalės rodo nežinomo autoriaus meistriškumą.“
Keista, tačiau patys italai mūsų aptariamo meno kūrinio iki šiol nežinojo – anot S. Maslauskaitės-Mažylienės, paveikslo nuotraukos pirmąkart publikuotos... Lietuvos žiniasklaidoje. Ir labai gerai. Anot ekspertės, jei kas nors šį paveikslą būtų tyrinėjęs anksčiau ir apie jį parašęs – niekas tokios vertybės nebūtų leidę išvežti iš Italijos. „Geriau, kai kuo mažiau žinomas kūrinys, nes tada tu jį gali kam nors padovanoti. Meno vertybių apskaita labai griežta, o dovanojami dalykai Italijos teisėsaugos labai griežtai reglamentuojami. Tad jei čia būtų jau išgarsėjęs šv. Kazimieras arba koks žinomesnis italų šventasis – tuomet jokių šansų Lietuvai jį gauti“, – komentuoja Bažnytinio paveldo direktorė.
Taigi, dauguma patys to nežinodami, italai prarado vertingą meno kūrinį. Bet bent jau vienas italas – buvęs šio šedevro savininkas – dėl to visiškai nesijaudina.
Lietuvos globėjas... Florencijoje
Kalbos tyrinėtojai nėra vieningi dėl Kazimiero vardo reikšmės. Pagal vieną teoriją, šis vardas kilęs iš lotyniško žodžio casimirus – „didžiakalbis, garsėjantis iškalba“. Kita versija šį vardą kildina iš slaviškų žodžių kazic ir mir, kurie sujungti kartu reiškia karingą apibūdinimą „griaunantis pasaulį“.
Kad ir kaip būtų, šiais laikais vargu ar sutiksi italą, kuris savo gimusį kūdikį pavadintų Kaziuku ar Kazyte. Tačiau mons. Marco Domenico Viola šį vardą žinojo nuo pat vaikystės. Tik neturėjo žalio supratimo, iš kur jis toks giminėje atsirado.
„Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Italijoje vardai perduodami iš kartos į kartą. Mano prosenelis buvo Kazimieras, taip pat ir ankstesni mano protėviai jau kokius du amžius turėjo šį vardą“, – šalia dovanoto paveikslo pasakoja kunigas. „Prosenelio nepažinojau, tik šeimos koplyčioje jo antkapyje perskaičiau – Kazimieras. Šis vardas XVIII a. Florencijoje buvo įprastas, bet XX a. – jau nebe. O man tai pasirodė toks vardas, kurio pats tikrai nenorėčiau“, – juokiasi Viola.
Kaip šis vardas apskritai atsidūrė Florencijoje? Monsinjoras pateikia keletą versijų. Galbūt šv. Kazimiero kultą čia atvežė popiežius Leonas X, kuris buvo pats kilęs iš Florencijos. Būtent šis popiežius ir paskelbė Kazimierą šventuoju; gali būti, kad apie šv. Kazimierą italai sužinojo iš Florencijos kunigaikščio Cosimo de Medici III; taip pat įmanoma svarstyti apie italų dailininką Michelangelo Palloni, kuris darbavosi Abiejų Tautų Respublikoje – jo freskų šiandien galima pamatyti ir Pažaislio vienuolyne ar Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Apie naująjį šventąjį Palloni turėjo žinoti daug – tad gal jo dėka karalaičio kultas bent dviem šimtmečiams suklestėjo ir dailininko tėvynėje Florencijoje.
Kalbant apie mūsų laikus, į šeštą dešimtį įžengęs mons. Marco Domenico Viola apie Šv. Kazimierą pirmąkart sužinojo vos prieš 5 metus – kai buvo paskirtas Šv. Lauryno bazilikos klebonu. Šiai bažnyčiai priklauso Šv. Kazimiero relikvijorius, kurį pernai Vilniuje galėjo pamatyti ir Bažnytinio paveldo muziejaus lankytojai. Šią savo pažintį su Lietuvos ir Lenkijos globėju Viola vadina „žavia istorija“.
Šv. Kazimieras grįžta į madą?
„Šv. Kazimiero asmenybė mane žavi tuo, kad yra labai panaši į mūsų, italų, šventąjį jėzuitą Luigi Gonzagą. Jis taip pat buvo princas, kuris visko atsisakė, davė skaistybės įžadus ir savo gyvenimą skyrė vargšams. Matau dviejų šventųjų istorijas apie tai, kaip turtingas, kilmingas žmogus galiausiai pasirenka tarnystę“, – aiškina mons. Viola. Pašnekovas pastebi ir daugiau bendrystės ženklų: Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje, saugomos italų šventosios, iš Florencijos kilusios Magdalenos de Pazzi relikvijos; tuo metu vilnietį Šv. Kazimierą galima „sutikti“ jau minėtoje Šv. Lauryno bazilikoje Florencijoje. „Tokia graži miestų brolystė, pasiekta dviejų šventųjų dėka. Dovanodami paveikslą, aš ir mano šeima norime tęsti šią tradiciją“, – sako italų kunigas. Kuris, beje, neseniai atrado, jog jo šeimos namuose, koplyčioje, yra dar viena netikėta vertybė: Šv. Kazimiero relikvijorius – „Oskaro“ statulėlės dydžio sidabrinis angelas, laikantis Lietuvos globėjo kūno dalelę. Tai – kunigaikščio Cosimo Medici III dovana Violų šeimai. „Dabar man tai yra svarbus priminimas ryšio, kuris užsimezgė tarp manęs ir Lietuvos“, – tikina monsinjoras.
Na, o kitas – Šv. Lauryno bazilikai priklausantis ir dabar muziejuje laikomas – Šv. Kazimiero relikvijorius pastaruoju metu sulaukia vis didesnio dėmesio. Bazilikos klebonas sako, kad daug tikinčiųjų prašo šias relikvijas saugoti bazilikos altoriuje. Mons. Viola tai aiškina šitaip: „Šv. Kazimiero kultas Florencijoje vėl plinta. Tai susiję su kita labai populiaria šventąja – vienuole Faustina Kowalska. Ji savo garsiajame dienoraštyje mini Kazimierą, ir dėl to žmonės apie jį sužino.“
Ar Lietuvos ir jaunimo globėjas Florencijoje bus toks populiarus, kad taps pavyzdžiu jaunajai italų kartai? „Vargu, – šypsosi monsinjoras. – Mes turime tiek daug šventųjų, kad tų pavyzdžių į ką lygiuotis užtenka.“ Tačiau kunigas priduria – net ir toji šventųjų gausa nesustabdo vietinės Bažnyčios nuo išgyvenamos krizės. „Į pamaldas ateina vis mažiau jaunų žmonių. Italijos Bažnyčia sensta, – sako Viola. – O Lietuvoje yra kitaip. Lankydamasis pas jus, turėjau nemažai progų susitikti su žmonėmis. Ėjau į bažnyčias, buvau Vilniaus kunigų seminarijoje. Matau, kad Lietuvoje Bažnyčia yra jauna. Džiugu, kad einate Naujosios evangelizacijos keliu kartu su popiežiumi Pranciškumi.“
