Jis vedė būdamas aštuoniolikos metų, kad įtiktų tėvui. Mikelis Batista Gran, jaunas ispanas, gyvenęs XVII a., jautė stiprų pašaukimą vienuoliniam gyvenimui, jam gerai sekėsi mokslai. Tačiau jis buvo vienintelis kuklių ūkininkų vaikas, kurie labai norėjo, kad jis padėtų jiems ūkyje. Norėdami sutvarkyti jam gyvenimą, ėmė ieškoti Mikeliui žmonos. Taip jis vedė, labiau iš paklusnumo nei iš meilės, tačiau jau po šešiolikos mėnesių tapo našliu.
Dramatiškų įvykių subrandintas jaunuolis rado drąsos atsispirti tėvų lūkesčiams ir būdamas dvidešimtmetis įstojo į mažesniųjų brolių vienuolyną. Nesiekė tapti kunigu, nes kaip ir šv. Pranciškus, jautėsi nevertas. Gavęs naują Bonaventūros vardą, kaip nuolankus vienuolis septyniolika metų gyveno įvairiuose Katalonijos konventuose dirbdamas viską, kas buvo reikalinga – virė, slaugė kitus, sargavo, elgetavo.
Aplinkiniai jį apibūdindavo kaip brolį, kuris daug meldžiasi, linksmai paklūsta, gyvena kukliai ir asketiškai, daro stebuklingus dalykus. Tie, kurie gyveno šalia, liudijo apie jo padarytus stebuklus ir numanė apie jo gilią bendrystę su Dievu, matė, kaip kasdien jis vienuoliniame gyvenime siekia šventumo. Brolis Bonaventūra iš Barselonos jautė, kad Viešpats skiria jam ypatingą užduotį – atnaujinti pranciškonų dvasią įsteigiant „Atsiskyrėlių eremitynus“, kas buvo niekas kita kaip grįžimas į pirminį pranciškonų neturtą ir dvasingumą. Taip jis išvyko į Romą. Ten, kur jis ėjo, atsirado nauji atsiskyrėlių vienuolynai, ir jis, nuolankus brolis, buvo pakviestas būtų vyresniuoju, nors šiai reformai, kaip ir kiekvienam naujumui, netrūko sunkumų.
Brolio Bonaventūros žygis į Romą užsibaigė amžinajame mieste, kur jis rado žmones kenčiančius ir stokojančius, apimtus įvairių epidemijų, skurdo, priešų išpuolių. Kaip tikras šv. Pranciškaus brolis, jis dirbo už keturis stengdamasis padėti visiems, kam gali, ir buvo toks uolus ir rūpestingas, kad šį ispaną romiečiai pavadino „Romos apaštalu“. Pranciškoniška reforma, kurią jis vykdė, be kritikos ir priešiškumo, pritraukė ir bažnytinės valdžios pritarimą. Popiežius patvirtino jo eremitynų nuostatus.
Visi žavėjosi dvasingumo ir malonės dovanomis, kurios ryškiai švietė šiame brolyje, ir šalia jo vykstančiais stebuklais, kurie buvo kaip Dievo palaiminimo ženklas jo darbams. Brolis Bonaventūra mirė Romoje būdamas šešiasdešimt keturių metų amžiaus. Romiečiai iš karto ėmė gerbti jį kaip šventą žmogų. Popiežius Pijus X 1906 m. iškilmingai paskelbė nuolankų brolį Bonaventūrą iš Barselonos palaimintuoju.
