Galbūt kaip tik ši diena gali tapti proga padėkoti Dievui už visus juos, padėjusius mums pasijusti Dievo vaikais…
Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo sūnaus, kilmės knyga.
Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Judas ir jo broliai. Judui gimė Faresas ir Zara iš Tamaros, Faresui gimė Esromas, Esromui gimė Aramas. Aramui gimė Aminadabas, Aminadabui gimė Naasonas, Naasonui gimė Salmonas. Salmonui gimė Boozas iš Rachabos, Boozui gimė Jobedas iš Rutos, Jobedui gimė Jesė. Jesei gimė karalius Dovydas.
Dovydui gimė Saliamonas iš Urijo žmonos. Saliamonui gimė Roboamas, Roboamui gimė Abijas, Abijui gimė Asafas. Asafui gimė Juozapatas, Juozapatui gimė Joramas, Joramui gimė Ozijas. Ozijui gimė Joatamas, Joatamui gimė Achazas, Achazui gimė Ezekijas. Ezekijui gimė Manasas, Manasui gimė Amonas, Amonui gimė Jozijas. Jozijui gimė Jechonijas ir jo broliai ištrėmimo į Babiloniją laikais.
Po ištrėmimo į Babiloniją Jechonijui gimė Salatielis, Salatieliui gimė Zorobabelis, Zorobabeliui gimė Abijudas, Abijudui gimė Eliakimas, Eliakimui gimė Azoras. Azorui gimė Sadokas, Sadokui gimė Achimas, Achimui gimė Elijudas. Elijudui gimė Eleazaras, Eleazarui gimė Matanas, Matanui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju. (Mt 1, 1–16)
PAGIMDYTI DŽIAUGSMUI
Šios gražios šventės dieną, prisimenant, kad Jėzaus mama kažkada irgi buvo maža mergaitė, Bažnyčia Šventosiose Mišiose siūlo pasiklausyti Evangelijos ištraukos, pasakojančios apie kitą – Jėzaus gimimą. Tai tarsi prašymas ypatingai susimąstyti apie tai, kokie ir kieno vaikai esame mes.
Evangelijoje pagal Matą girdime aprašymą istorijos, vykusios prieš Jėzaus gimimą. Tai Jėzaus, kaip žmogaus, genealogija, kupina įvairiausių vardų. Vieni iš jų gerai žinomi, kiti – paslaptingi ir nepažįstami, tačiau jie visi turi išskirtinę reikšmę, liudydami, kad visa tai yra Dievo sumanymo, Jo plano dalis. Net gali atrodyti keista, kad Dievo plane yra vietos žmogaus netobulumui, jame surasime nelaimingų įvykių, pabėgimų, išdavysčių, neištikimybės… Visa tai tikrai nesunkiai atsekama genealogijoje išvardintų žmonių gyvenimuose.
Šalia įvairių netobulumų į akis krinta ir išvardinamų Jėzaus žemiškųjų protėvių skirtingumas. Vienas kitą keičia garsiausios asmenybės, žinomi tautos vadovai, o taip pat ir tie, apie kuriuose nežinoma visiškai nieko arba žinoma labai mažai. Ten bus ir Izraelio tautai priklausantys žmonės, ir atėjusieji iš pagonių, nepriklausantys „Dievo išrinktiesiems“, tačiau kaip tik Jėzaus gimimas davė pradžią Evangelijos skelbimui tose tautose „nuo Jeruzalės iki pat žemės pakraščių“…
Šiame aprašyme nepaliaujamai kartojamas žodis „gimė“, tačiau drauge trūksta kito žodžio: „mirė“. Susidaro įspūdis, kad evangelistas Matas tam tikra prasme kalba apie Prisikėlimą, apie gyvybės pergalę prieš mirtį. Verta atkreipti dėmesį į vieną, atrodytų, smulkmeną: pradėdamas Evangeliją, Matas panaudoja žodžius: „Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo sūnaus, kilmės knyga“. „Kilmės knyga“ vadinama ir Pradžios knygoje aprašoma Abraomo genealogija, tačiau ji baigiama konstatavimu, kad Abraomas „mirė“, tuo tarpu Evangelijoje, išvardinant besikeičiančias Jėzaus protėvių kartas, šis žodis neminimas. Matas paliudija, kad gimimas yra tikroji priemonė prieš mirtį.
Gimimas visuomet yra tai, kas žada ateitį. Mes suprantame, kad turime kalbėti ne vien apie biologinį gimimą. Siekdami pilnaverčio gyvenimo, mes visi siekiame „atgimti“. Galima taip pat pasakyti, kad ir daugybė žmonių, ne vien tik mūsų tėvas ir motina, „gimdo“ mus, kad galėtume gyventi, patirti jo teikiamą gėrį. Galbūt kaip tik ši diena gali tapti proga padėkoti Dievui už visus juos, padėjusius mums pasijusti Dievo vaikais…
(Mons. Adolfas Grušas)
