Ketvirtadienio popietę popiežius nuvyko į Maputu Nekaltojo Prasidėjimo katedrą ir joje susitiko su krašto vyskupais, kunigais, vienuoliais ir vienuolėmis, seminaristais, katechetais ir parapijų aktyvistais. Šiame susitikime susipynė malda, liudijimai ir popiežiaus kalba. Pirmiausia Šventasis Tėvas padėjo gėlių vainiką prie Dievo Motinos atvaizdo. Vėliau jis išklausė vieno kunigo, vienos vienuolės ir vieno katecheto liudijimus. Susitikimo metu sukalbėta malda už pašaukimus ir „Tėve mūsų“. Savo kalboje popiežius Pranciškus nurodė jo klausytojams ir sau pačiam tenkantį uždavinį.
„Brangūs broliai ir seserys, patinka ar ne, esame pašaukti priimti tikrovę tokią, kokia yra. Laikai keičiasi ir turime pripažinti, jog dažnai nežinome, kaip įsiterpti į naujus scenarijus“, – sakė Pranciškus, priminęs, kaip Mozės iš vergovės išvesta tauta pradėjo gailėtis ir ilgėtis „Egipto svogūnų“ (žr. Sk 11), pamiršusi, jog Pažadėtoji žemė yra priešakyje, o ne už nugaros. Ir dabar, anot jo, praėjusių laikų nostalgija grasina mus sustingdyti. „Vietoj to, kad skelbtume Gerąją Naujieną, kalbame apie kažkokią pilkumą, kuri nepatraukia ir neuždega nei vienos širdies“, – pastebėjo popiežius. Savo klausytojams jis davė patarimą.
„Susidurdami su kunigo tapatybės krize galbūt turime išeiti iš svarbių ir iškilmingų vietų, turime sugrįžti į vietas, kuriose buvome pašaukti, kur buvo aišku, jog iniciatyva ir galia yra iš Dievo. Kartais nenorėdami ir be moralinės kaltės priprantame savo kasdienę kunigišką veiklą tapatinti su tam tikromis apeigomis, susirinkimais, pokalbiais, kur – susirinkime, valgykloje, salėje – užimame hierarchinę vietą.“
Tiems, kurie rengiasi kunigystei ar pašvęstajam gyvenimui, popiežius priminė po Vyskupų sinodo jaunimui atėjusį paraginimą nepasiduoti išorinių stimulų bombardavimui, atsispirti pasiūlymams, kurie gražiai įpakuoti, tačiau laikui bėgant palieka tuštumą, nuovargį, iššvaistytus metus ir gyvenimą be krypties. Tuo tarpu pašaukimo kelias gali būti nelengvas, tačiau jis teikia pilnatvę. (RK / Vatican News)
