„Džiaugiuosi, kad vėl esu Afrikoje ir pradedu savo apaštalinę kelionę šioje šalyje, labai palaimintoje gamtos grožiu ir didele kultūrine įvairove, kuri gerai žinomam jūsų tautos gyvenimo džiaugsmui prideda geresnės ateities viltį“, – sakė popiežius. Jis kalbėjo apie krašto rekonstrukciją, taiką, jaunimą ir rūpinimąsi aplinka, kurie tarpusavyje glaudžiai susiję.
Ketvirtadienio programą popiežius Pranciškus pradėjo vizitu buvusioje portugalų gubernatoriaus rezidencijoje Maputu, kuri šiandien tarnauja kaip Mozambiko prezidento būstinė. Čia popiežius buvo oficialiai priimtas prezidento Filipo Jacinto Nyusi. Po prezidento pasveikinimo žodžio, apsikeitimo dovanomis, parašo Garbės knygoje popiežius Pranciškus kreipėsi į valdžios, visuomenės ir diplomatinio korpuso atstovus.
„Savo pirmus artumo ir solidarumo žodžius noriu skirti visiems tiems, kuriuos neseniai užgriuvo ciklonai Idai ir Kenneth“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis apgailestavo, kad negalėjo asmeniškai nuvykti į labiausiai nukentėjusias vietas ir palinkėjo, kad jos būtų greitai atstatytos su visų pagalba – valdžios, visuomenės ir Katalikų Bažnyčios.
„Noriu išreikšti savo ir didelės tarptautinės bendruomenės dalies įvertinimą dėl pastangų, kurios jau dešimtmečius dedamos, kad taika taptų norma, o susitaikinimas geriausiu keliu spręsti sunkumus ir iššūkius, su kuriais susiduriate kaip tauta“, – sakė Pranciškus, priminęs, jog viena iš kertinių taikos atramų yra 1992 metais Romoje pasirašytas susitarimas. Iš šio susitarimo išaugę taikos daigai prisidėjo, kad istorija būtų rašoma ne brolžudiška kova, tačiau sugebėjimu vienas kitą pripažinti broliais, tos pačios žemės vaikais, bendros ateities tvarkytojais.
„Jūs pažįstate kančią, gedulą ir priespaudą, tačiau nepanorote, kad žmonių santykius reguliuojantis kriterijus būtų kerštas ar represijos, kad paskutinis žodis atitektų neapykantai ir prievartai“, – sakė Pranciškus.
Pasak jo, taika yra „gležna gėlė“. Kad ji išaugtų ir tvertų, reikia sunkaus ir nuolatinio visų darbo. Kad ji išaugtų ir tvertų reikia sunkaus ir nuolatinio visų darbo. Taika nėra karo nebuvimas, bet nuolatinis įsipareigojimas, ypač tų, kurie turi viešų atsakomybių, pripažinti, užtikrinti ir atkurti mūsų brolių orumą, dažnai pamirštamą ar ignoruojamą, kad jie jaustųsi savo tautos lemties kūrėjais. Negalima išleisti iš akių, jog lygybės ir galimybių nebuvimas yra derlinga žemė, kurioje anksčiau ar vėliau pasireikš įvairios agresijos formos ir karas, o politinės programos, tvarkos palaikymo ar slaptosios tarnybos negalės tam užkirsti kelio.
Popiežius pasidžiaugė pažanga švietimo ir sveikatos apsaugos srityse, drąsino stiprinti tas institucijas, kurių reikia, kad niekas nesijaustų apleistas ir nereikalingas, ypač jaunuoliai, sudarantys didžiąją gyventojų dalį. Jis pabrėžė socialinės draugystės, susitikimo kultūros ir darbo poreikį: tai yra taikos ginklai, kaip ir rūpinimasis aplinka, gyvenimu, tvaria plėtra.
„Pone prezidente, gerbiami valdžios atstovai! Esate paties gražiausio dalyko, kokį tik galima sukurti, statytojai: taikos ir susitaikinimo ateities, jūsų vaikų teisės į ateitį garantų. Prašau Dievo, kad tuo laiku, kurį praleisiu tarp jūsų, kartu su broliais vyskupais ir šiose žemėse keliaujančia Katalikų Bažnyčia, galėčiau prisidėti, jog taika, susitaikinimas ir viltis galutinai įsiviešpatautų tarp jūsų“, – meldė Šventasis Tėvas. (RK / Vatican News)
