Artėjant Bernardinai.lt diskusijai „Ar Katalikų Bažnyčia nuvertina moteris?“ festivalyje „Būtent!” puiki proga į šią temą pažvelgti iš Katalikų Bažnyičios mokymo perspektyvos. Ar faktas, kad moterys negali priimti kunigystės šventimų reiškia nelygiavertiškumą jų atžvilgiu? Net jei ir ne, kodėl kunigystė tik vyrams?
„Nors Kristų, skelbiantį Dangaus karalystę, lydėjo nemažai moterų, vis dėlto nė viena iš jų nėra priskaičiuojama prie apaštalų būrio, net Švč. Mergelė Marija, Dievo ir Bažnyčios Motina, nekaltai pradėta ir nenusidėjusi, netapo apaštale. Jau vien šis faktas liudija, kad Kristaus sprendimas pašaukti tik vyrus jokiu būdu nėra moters orumo menkinimas ar moterų teisių diskriminavimas“, – teigia Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius kun. ANDŽEJ ŠUŠKEVIČ.
Kaip istoriškai atsirado kunigystė? Dažnai teigiama, kad Jėzus apaštalais paskyrė tik vyrus, nes tokia buvo tuometinė visuomenės sankloda ir papročiai. Ką jūs į tai atsakytumėte?
Kunigystės sakramentas, kaip ir visi kiti sakramentai, buvo paties Kristaus įsteigtas. Didįjį ketvirtadienį, savo kančios išvakarėse, vakarieniaudamas su savo artimiausiais bičiuliais, Jėzus įsteigė Eucharistijos ir Kunigystės sakramentus. Tad pirmieji, kuriems buvo patikėta kunigystės dovana, buvo apaštalai, kuriuos Jis pats pasirinko ir pašaukė. Suprantama, šio sakramento supratimas laikui bėgant buvo gilinamas. Labai didelį įnašą, suvokiant kunigystės prasmę ir pobūdį, padarė šv. Ignotas Antiochietis, labai pabrėžęs pašventintosios tarnystės trijų laipsnių – vyskupų, kunigų ir diakonų – struktūrą. Taip pat ir vėlesniais amžiais kunigystės teologija, misijos ir pasiuntinybės suvokimas buvo gilinami ir kartais naujai formuluojami. Nepakitusi per visą krikščionybės istoriją lieka evangelijose užfiksuota tiesa, jog apaštalais Viešpats pasirinko tik vyrus. Nors Kristų, skelbiantį Dangaus karalystę, lydėjo nemažai moterų, vis dėlto nė viena iš jų nėra priskaičiuojama prie apaštalų būrio, net Švč. Mergelė Marija, Dievo ir Bažnyčios Motina, nekaltai pradėta ir nenusidėjusi, netapo apaštale. Jau vien šis faktas liudija, kad Kristaus sprendimas pašaukti tik vyrus jokiu būdu nėra moters orumo menkinimas ar moterų teisių diskriminavimas. Tiesiog šiam uždaviniui – būti tarnybinės kunigystės dalininkais, – Jėzus nusprendė pašaukti tuos, „kuriuos pats norėjo“ (plg. Mk 3, 13). Bažnyčia įvairiuose dokumentuose nuolat pabrėžė, kad šį faktą suvokia ir atpažįsta kaip sąmoningą Kristaus valią. Tai nebuvo kokių nors sociokultūrinių ar istorinių faktorių paveiktas sprendimas, bet nedviprasmiškai išreikštas ir tapęs norminis Kristaus pavyzdys.
Tikėjimo doktrinos kongregacija dar 1976 m. publikuotoje Deklaracijoje Inter Insigniores, kurioje gan plačiai aptarė moterų kunigystės klausimą, nagrinėjo galimas anuometinėje visuomenėje galiojusių taisyklių ir tradicijų įtakas tokiam Kristaus sprendimui. Deklaracijoje pažymima, kad Jėzaus žodžiai ir darbai nepasižymėjo atsižvelgimu į asmenis, Jis neretai sąmoningai elgdavosi kitaip, nei to reikalavo papročiai. Dėl to Jo elgesys išprovokuodavo fariziejų pyktį bei kaltinimus, kad Jis laužo Įstatymą ir tradicijas, kurias jie taip saugojo.
Konfrontavimas su nusistovėjusiomis visuomenės normomis taip pat matomas dalykuose, liečiančiuose moterų teises ir jų vietą visuomenėje. Evangeliniai pasakojimai apie susitikimą su samariete (plg. Jn 4, 5–42), apie nuodėmių atleidimą svetimautojai (plg. Jn 8, 1–11), taip pat pirmieji pasirodymai moterims po prisikėlimo (plg. Mt 28, 7–10; Lk 24, 9–10; Jn 20, 11–18) parodo naujumą, kuriuo pasižymėjo Jėzaus mokymas ir elgesys su moterimis. Nors atskirai paimti visi šie įvykiai nėra tiesiogiai susiję su kunigystės klausimu, vis dėlto, žvelgiant į Jėzaus mokymo ir elgesio visumą, galima įsitikinti, kad Jis tikrai nebuvo suvaržytas anų laikų tradicijų. Būtent todėl Jėzaus sprendimas pasirinkti apaštalais tik vyrus negali būti laikomas vien atsitiktiniu ar laiko bei aplinkos sąlygotu sprendimu, bet norėtu ir sąmoningu pasirinkimu, kurio vėliau ištikimai laikėsi taip pat ir apaštalai. Ypač apaštalo Pauliaus praxis liudija, kad apaštalai suvokė būtinybę nekeisti Jėzaus paliktos tvarkos. Tautų apaštalas Evangeliją skelbė pagonims, o graikų ir romėnų pasaulyje buvo nemažai religinių kultų, kurių apeigos buvo patikėtos moterims, tad Pauliui tikrai nebūtų kilę jokių didesnių sunkumų ar kliūčių parinkti tinkamas moteris ir joms patikėti apaštališkosios pasiuntinybės vykdymą, tačiau jis to nepadarė, o liko ištikimas Kristaus ir kitų apaštalų pavyzdžiui.
Tokią nuolatinę praktiką, kylančią nuo paties Kristaus ir ištikimai saugotą apaštalais, vadiname Tradicija, kuri kartu su Šventuoju Raštu yra Apreiškimo šaltinis. Todėl, teigiama deklaracijoje Inter Insigniores, „Bažnyčia, trokšdama išlikti ištikima savo Viešpaties pavyzdžiui, nėra įgaliota teikti moterims kunigystės šventimų“. Tą patį paskelbė popiežius Jonas Paulius II apaštaliniame laiške Ordinatio Sacerdotalis: „Bažnyčia neturi jokios galios teikti kunigystės šventimų moterims.“
Kodėl Jonas Paulius II teigia, kad Bažnyčia neturi galios teikti šventimų moterims? Kas yra Tradicija ir kodėl ji laikoma pakankamu argumentu atsakyti į vyrų kunigystės klausimą?
Bažnyčia negali keisti dieviškos kilmės sprendimų. Tai, kas yra žmogiškos kilmės, pasikeitus aplinkybėms gali, o kartais net ir turi būti modifikuojama, papildoma, pritaikoma naujoms aplinkybėms. Pvz., apeigų kalba, liturginiai tekstai, taisyklės dėl liturginių drabužių bei indų, kai kurios apeigos – visa tai tikrai nėra dieviškos kilmės dalykai, todėl visais išvardytais atvejais, taip pat ir daugelių kitų atvejų, pasikeitimai ir reformos yra galimos. Tačiau jokių pasikeitimų negali būti tuose dalykuose, kurie yra Dievo apreikšti.
Jau minėtą apaštalinį laišką Ordinatio Sacerdotalis popiežius Jonas Paulius II parašė 1994 m. ir ten nedviprasmiškai paneigė nuomonę, kad „Bažnyčios sprendimas nešventinti moterų kunigais turi vien tik disciplinarinį charakterį“ (Ordinatio Sacerdotalis 4). Jono Pauliaus II teigimu, šis klausimas yra didžiulės reikšmės, nes „liečia patį dieviškąjį Bažnyčios įsteigimą“, o paskelbtas mokymas apie negalimumą šventinti moterų kunigais „privalo būti visų Bažnyčios tikinčiųjų laikomas galutiniu“ (ten pat).
Reikia pripažinti, kad, pasirodžius šiam popiežiaus laiškui, kilo nemažai teologinių diskusijų ir ginčų. Tikėjimo mokymo kongregacija, kuriai anuomet vadovavo kardinolas Josephas Ratzingeris, dabartinis popiežius emeritas Benediktas XVI, sulaukusi užklausų apie Ordinatio Sacerdotalis laiške išdėstyto mokymo doktrininį lygmenį – ar šis mokymas priklauso tikėjimo depozitui?, patvirtino, kad ši doktrina priklauso tikėjimo depozitui, kadangi „remiasi užrašytuoju Dievo Žodžiu, nuo pat pradžios nepakeičiamai buvo išlaikyta ir taikyta Bažnyčios Tradicijoje ir neklaidingai pristatyta ordinariniu ir visuotiniu mokymu“. Kitaip sakant, kunigystės šventimų rezervavimas tik vyrams yra Apreiškimu paremta mūsų tikėjimo dalis, kurios Bažnyčios nariai negali dėl kokių nors priežasčių atmesti, ignoruoti ar ginčyti.
Kad suprastume Tradicijos reikšmę ir svarbą, turėtume prisiminti apibrėžimą, kurį pateikė II Vatikano Susirinkimas dogminėje konstitucijoje Dei Verbum: „Šventoji Tradicija Jėzaus Kristaus ir Šventosios Dvasios patikėtą apaštalams Dievo žodį nepažeistą perduoda jų įpėdiniams, idant šie, tiesos Dvasios nušviesti, ištikimai jį saugotų, aiškintų ir skleistų. Todėl Bažnyčia ne vien iš Šventojo Rašto semiasi tikrumo apie visa, kas apreikšta. Todėl ir vieną, ir kitą reikia priimti ir jiems nusilenkti lygiai dievobaimingai ir pagarbiai. (...) Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas sudaro vieną šventą Bažnyčiai pavestą Dievo žodžio lobį“ (Dei Verbum 9–10).
Kokios yra teologinės vyrų kunigystės prielaidos?
Jau minėtoje Deklaracijoje Inter Insigniores pateikiami svarbiausi argumentai, teologiškai paaiškinantys praktiką, jog kunigais gali tapti tik vyrai. Atkreipiamas dėmesys, kad „atėjus laiko pilnatvei“ (Gal 4, 4), amžinasis Logos įsikūnijo, tapdamas žmogumi. Dievo Sūnaus atėjimo į šį pasaulį tikslas buvo sudaryti naująją ir amžinąją Sandorą Jo Kraujyje nuodėmių atleidimui gauti. Iš Jo perdurto šono turėjo gimti Bažnyčia, kaip Ieva gimė iš Adomo šono. Visoje šitoje simbolikoje ne antraeilę reikšmę turi tai, jog Įsikūnijimas įvyko vyro kūne. Ypač tai išryškėja per sakramentus, kadangi sakramentiniai ženklai, kaip mokė šv. Tomas Akvinietis, „ženklina natūraliu panašumu“. Šis natūralus panašumas liečia tiek daiktus, tiek ir žmones. Todėl, norint sakramentiniu būdu išreikšti Kristaus veikimą, reikia atminti, kad tokio natūralaus panašumo, koks turėtų būti tarp Kristaus ir Jo kunigo, neliktų, jei kunigas nebūtų vyras. „Kristus buvo ir lieka vyras“, – teigiama Deklaracijoje Inter Insigniores. Ypač Eucharistijoje kunigas veikia paties Kristaus asmenyje – in persona Christi, todėl šioje sakramentinėje plotmėje ypač ryškus turi būti taip pat ir natūralus panašumas.
Svarbus teologinis argumentas taip pat yra sužadėtuvių simbolika, apie kurią nemažai kalbama Naujajame Testamente (plg. 2 Kor 11, 2; Ef 5, 22–23; Jn 3, 29; Ap 19, 7. 9). Bažnyčia yra Kristaus Sužadėtinė, o Jis pats, įgijęs ir atpirkęs ją savo krauju, yra jos Sužadėtinis. Kunigas, atstovaudamas Kristui ir veikdamas Jo asmenyje, yra paties Kristaus – Sužadėtinio ženklas.
Kai kurios protestantų bendruomenės leidžia moterims būti kunigėmis. Ar Katalikų Bažnyčioje yra buvę panašių judėjimų?
Diskusijos dėl moterų kunigystės gimė įvairiuose protestantų bendruomenėse praėjusio amžiaus penktame–šeštame dešimtmetyje. Ne iš karto tos diskusijos atvedė prie moterų kunigystės, tačiau pamažu ši tendencija vis augo ir plėtėsi. Šiandien, ko gero, nėra nė vienos protestantiškos denominacijos, kurioje nebūtų įvesta moterų kunigystė. Tačiau būtina pabrėžti, kad nors protestantų kunigai, pastoriai ir kiti ganytojai neabejotinai atlieka svarbią mokymo ir vadovavimo misiją jų bendruomenėse, tačiau vis dėlto protestantiškas požiūris ir supratimas, kas yra kunigystė, kaip ji suteikiama ir kam ji reikalinga, yra iš esmės kitoks nei katalikų teologijoje. Katalikiškoje doktrinoje, kuriai labai artima yra taip pat ortodoksų teologija, tvirtinama, kad veikti Kristaus asmenyje – in persona Christi – įgalinamas tik tas, kuris gavo Šventimų sakramentą, kurio galiojimą užtikrina nepertraukta apaštalinė sukcesija – kunigystės ir vyskupystės galių perteikimas galiojančiai pašventintais vyskupais nuo apaštalų laikų iki šiandien. Tokios sukcesijos, jungusios su apaštalų laikais, protestantiškas pasaulis, deja, neišsaugojo, nes jau Reformacijos laikais nepripažino ir atmetė daugelio sakramentų, tarp jų ir Kunigystės sakramento, reikalingumą.
Reikia pripažinti, kad, vis labiau plečiantis diskusijoms apie moterų kunigystę Vakarų pasaulyje, tokios idėjos ir siūlymai pradėjo skverbtis taip pat ir į katalikų bendruomenes. Būtent todėl 1976 metais Tikėjimo mokymo kongregacija davė platų atsakymą – paaiškinimą, o 1994 metais popiežius Jonas Paulius II padėjo galutinį tašką diskusijoje apie moterų kunigystės galimybes.
Retkarčiais žiniasklaidoje pasirodo pranešimų, kad vienur ar kitur viena ar kelios (ir pabrėžiama – katalikės) moterys kažkokių apeigų metu buvo pašventintos kunigėmis. Kai kada tai gali būti netgi vadinama bandymu reformuoti, atnaujinti Bažnyčią, padaryti ją šiuolaikiškesnę ir mažiau suvaržytą „archainių taisyklių“, tačiau būtina žinoti, kad toks savavališkas veikimas užtraukia kanonines sankcijas tiek tiems, kurie tokius „šventimus“ priima, tiek ir tiems, kurie juos teikia. Kitaip sakant, tokie žmonės patys laisva valia išeina už Bažnyčios ribų, kadangi į tą depozitą, kurį saugo Bažnyčią, savavališkai ir užsispyrėliškai įtraukia tai, ko jame niekada nebuvo.
Ar vyrų kunigystė reiškia, jog Bažnyčia apie vyrų ir moterų skirtumus turi specialų mokymą, iš kurio ir plaukia, kad tik vyrai gali būti kunigai?
Laiške galatams apaštalas Paulius rašo: „nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28). Dievo sprendimas atpirkti visus žmones ir visus pakviesti į vienybę su savimi – tai visiems bendrai suteikta dovana ir kiekvienas iš mūsų, nepriklausomai nuo tautybės, rasės, lyties, esame pakviesti būti Dievo vaikais, esame tapę Jo nuosavybe. Bažnyčia moko, kad vyro ir moters orumas yra lygus, tai yra pamatinė krikščioniškosios antropologijos tiesa, o „bet kokia esminė asmens teisių nelygybė (...) turi būti įveikta ir atmesta, kaip prieštaraujanti Dievo planui“ (Gaudium et spes 29). Tačiau vis dėlto negalime pamiršti ir to, kad Dievas norėjo žmones sukurti skirtingus – „vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Tiek vyrai, tiek moterys, turėdami lygų orumą ir lygias teises, taip pat vieną pašaukimą į šventumą, visgi turi labai skirtingus kelius į jį ir nevienodus savo asmeninius pašaukimus. Bažnyčioje nėra vienodumo, o skirtingumas vienybėje – tai Dievo Išminties ir Jo beribio kūrybingumo apreiškimas.
Mes visi turime skirtingas užduotis ir skirtingas misijas šiame gyvenime ir neturėtume šių skirtumų bandyti eliminuoti, ištrinti ar juos neigti. Vienas iš šių skirtingų pašaukimų yra kunigystė, labai kilni ir didinga Dievo dovana. Pats Kristus renkasi tuos, kuriuos yra nuo amžių numatęs, tačiau šis pašaukimas realizuojamas Bažnyčioje ir per Bažnyčią. Nepakanka vien vidinio įsitikinimo, kad esu pašauktas kunigystei. Be abejo, troškimas būti kunigu gali būti vienas iš ženklų, kad Kristus kviečia tapti Jo bendradarbiu, tačiau būtinas taip pat ir Bažnyčios pritarimas bei užtvirtinimas, jog pašaukimas į kunigystę yra autentiškas. Niekas neturi teisės į kunigystę, jos niekas negali reikalauti – nei vyras, nei moteris. Ją galima tik priimti kaip dovaną. Labai glaustai šį mokymą pristato Katalikų Bažnyčios katekizmas: „Teisės gauti Šventimų sakramentą niekas neturi. Niekas negali pats imtis tų pareigų – joms šaukia Dievas. Kas pastebi savyje Dievo pašaukimo į kunigystę žymes, turi nuolankiai pareikšti savo troškimą bažnytinei valdžiai, kuriai tenka atsakomybė ir teisė pašaukti ką nors priimti šventimus. Kaip ir kiekviena malonė, šis sakramentas gali būti gaunamas tik kaip neužtarnauta dovana“ (KBK 1578).
Kaip Katalikų Bažnyčia supranta pašaukimą? Kuo kunigystės pašaukimas kitoks nuo visuotinio pašaukimo į šventumą?
Į šventumą esame pašaukti visi, tačiau kiekvienam skirtas vis kitoks kelias, vedantis į šventumą. Pašauktajam į kunigystę – jo tiesiausias kelias į šventumą yra kunigiškas tarnavimas, o pašauktajam šeimos gyvenimui tiesiausias kelias ir tinkamiausias būdas realizuoti šventumą – būtent šeimos gyvenimas. Žmogus, kuris dėl kažkokių priežasčių renkasi kitokį kelią, nei tai yra numatęs Dievas, ko gero, niekuomet nebus ramus savo širdies gelmėje. Ir priešingai, besirenkantis Dievo numatytą kelią, nors jam ir negarantuojamas lengvas, be rūpesčių ir sunkumų gyvenimas, bet net ir išbandymuose bei iššūkiuose visuomet jaus tikrumą, jog yra savo vietoje.
Nepaisant pašaukimų skirtingumo, vis dėlto visuose pašaukimuose, tarp jų ir pašaukime būti kunigu, pirmiausia ir labiausiai reikėtų siekti tos dieviškos meilės, kuri padeda mums realizuoti vienintelį ir visiems bendrą pašaukimą – būti šventiems. „Visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės“ (Lumen Gentium 40). „Didžiausi Dangaus Karalystėje yra ne kunigai, bet šventieji“ (Deklaracija Inter Insigniores).
Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie seksualinio išnaudojimo krizę Bažnyčioje, kaip priežastį nurodo klerikalizmą. Bet kas tai yra? Vienas apibrėžimas galėtų būti, kad tai piktnaudžiavimas kunigystės šventimų suteikta galia. Visgi skaitant diskusijas apie klerikalizmą, šis terminas įgauna labai plačią prasmę, tarsi smerkiama viskas, kas nurodo kunigystės išskirtinumą, tarsi šis išskirtinumas būtų problema. Kaip jūs tai matote?
Ne išskirtinumas yra problema, bet klaidingas šio išskirtinumo suvokimas ir blogas jo panaudojimas. Kunigiškas pašaukimas, be jokios abejonės, yra išskirtinis. Tačiau šis išskirtinumas nežemina kitų pašaukimų ir nemenkina kitų pasiuntinybių kilnumo bei jų išskirtinumo. Būti šeimos tėvu ar motina arba būti vienuoliu – tai taip pat labai didingos misijos ir nelengvi pašaukimai. Bet jie yra visiškai kitokie nei kunigiška tarnystė. Vis dėlto radikalus skirtingumas nepanaikina taip pat ir glaudžios vienybės. Kunigystės sakramentas nėra krikščionio iškėlimas į aukštesnį krikščionišką lygį, bet dovana, kuri įpareigoja ypatingai tarnauti. Būtent dėl šio tarnavimo suteikiamos išskirtinės galios ir malonės. Šv. Augustino žodžiai „jums esu vyskupas, su jumis – krikščionis“ labai taikliai nusako esminę tiesą – mes visi, kunigai ir pasauliečiai, pirmiausia esame vieno Kūno, Bažnyčios, nariai ir joje visi kaip krikščionys esame suvienyti, bet nesuvienodinti, nes kaip kūne įvairūs nariai atlieka skirtingas funkcijas, taip ir mes, būdami vieno Kūno nariai, turime skirtingas užduotis ir pasiuntinybes.
Klerikalizmas įleidžia savo šaknis, kai įsigali klaidingas supratimas, kad kunigas yra viršesnis už pasaulietį ir galįs jam įsakinėti, nurodinėti ir vadovauti visais klausimais. Be abejo, kunigui suteiktos šventos galios, tačiau jos neįgalina jo būti viršesniam visame kame. Piktnaudžiavimas šventomis galiomis, savo autoritetu, užmiršimas, kad pagrindinė užduotis ir misija yra tarnauti Dievui ir Jo tautai – visa tai palengva virsta įvairiausiomis klerikalizmo formomis. Negalima taip pat pamiršti, kad klaidingos vizijos, esą kunigai viršesni už kitus krikščionis, formuotojais nebūtinai būna patys kunigai, neretai ir pasauliečiai prisideda prie to, kad save atskiria nuo kunigų kaip kažkokios kitos kastos atstovų. Ilgainiui tokia atskirtis net nenoromis gali pasireikšti pačiomis bjauriausiomis klerikalizmo formomis.
Be abejo, seksualinių išnaudojimų, kurie sudrebino ir smarkiai sužeidė Bažnyčią, viena iš priežasčių buvo taip pat ir įsismarkavęs klerikalizmas, piktnaudžiaujant autoritetu ir galiomis, kurias suteikia šventimai, ir pažeidžiant teises tų, kurie labiausiai buvo pažeidžiami arba tiesiog pasitikėjo žmonėmis, turinčiais Bažnyčios mandatą ir jos suteikiamą autoritetą. Tačiau vis dėlto pačią giliausią išnaudojimų atsiradimo priežastį, ko gero, nurodė popiežius emeritas Benediktas XVI, šių metų vasarį parašęs savo įžvalgas apie pastaraisiais metais Bažnyčią ištikusią krizę. Jo žodžiais, giluminė priežastis – tai tikėjimo Dievu praradimas. „Tik tuomet, kai tikėjimas daugiau nebedaro įtakos žmogaus veiksmams, yra įmanomi tokie nusikaltimai“ (Benediktas XVI). Ko gero, taip pat ir klerikalizmas visomis jo formomis tampa įmanomas tik tuomet, kai prarandamas ar iki minimumo susilpninamas tikėjimas Tuo, kuris sakė, jog „atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Tvirtas tikėjimas Dievu ir nuolatinis prisiminimas, kad kunigiškas pašaukimas – tai kvietimas, raginimas ir įpareigojimas tarnystei, manau, yra tikras priešnuodis klerikalizmui.
