Arkivyskupą Sigitą Tamkevičių žinia apie popiežiaus sprendimą paskirti jį kardinolu pasiekė Dzūkijoje, per atlaidus gimtojoje parapijoje.
„Ta žinia mane užklupo man labai brangioje vietoje: mano parapijoje šventėme Marijos – Ligonių sveikatos atlaidus. Po atlaidų su broliais ir giminėmis susirinkome tėviškėje, valgėme pietus ir tų pietų metu paskambino Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas ir pasakė, kad kažkoks žurnalistas iš Romos jam pranešė tokią žinią. Mano pirmas įspūdis – kad tai tikriausiai tik kažkoks gandas. Paskui po valandos Seirijuose susitikus su kunigais, kurie dalyvavo atlaiduose, prie stalo vėl kažkas pasakė, kad esu paskirtas kardinolu. Tuoj atsidarėme Vatikano svetainę ir radome juoda ant balto parašyta. Tada jau tapo visiškai aišku, kad tai tiesa“.
Kaip Jūs priėmėte šią žinią? Kokie jausmai? Kokios mintys?
„Man ši žinia tikrai buvo netikėta, nelaukta, nes kai vyskupas sulaukia 80 metų, tai jis pradeda dažniau galvoti apie susitikimą su Viešpačiu, o ne apie kokį nors išaukštinimą. Žinia iš tikro buvo netikėta. Tokia turbūt jau žmogaus prigimtis: kai jį bara – nuliūsta, kai kas gera žodį pasako – pradžiunga. Tad šis popiežiaus žodis, be abejo, buvo labai mielas, nors tikrai nesijaučiu, kad būčiau padaręs ką nors ypatingo. Savo pareigas bandžiau eiti sąžiningai, kaip ir kiti vyskupai savo pareigas eina.
Dabartinis popiežius moka pastebėti mažutėlius, moka pastebėti tuos, kurie kentėjo arba kenčia. Lankydamasis Lietuvoje jis prisilietė prie mūsų tautos istorijos, prie mūsų žmonių ir tikinčiųjų kančios, ypač lankydamasis KGB kalėjime. Esu viso to liudytojas, irgi šiek tiek prisilietęs prie Viešpaties kryžiaus.“ (JM / VaticanNews)
