Benediktinų vienuolis Anselmas Grünas, daugelio knygų autorius bei sielovadininkas, gyvenimo vidurį suvokia kaip iššūkį dvasiškai užaugti. Jis remiasi dviem autoriais: viduramžių vokiečių mistiku Johanesu Tauleriu (1300–1361), kuris viduramžio krizę apibūdina kaip dvasinio augimo galimybę, bei G. C. Jungu, kuris šį laikotarpį aiškina psichologiniu požiūriu.
Kviečiame skaityti ištrauką iš jo knygos „Gyvenimo vidurys kaip dvasinė užduotis“ (Všį ABIGAILĖ, 2019 m., iš vokiečių kalbos vertė Daiva Žižiūnaitė).
Be savęs pažinimo, Tauleris kalba dar apie vieną būdą įveikti vidurio amžiaus krizę – ramybę. Jis turi omeny ne stoišką šaltakraujiškumą ir ramumą, kurio negalima niekuo paveikti, bet gebėjimą atsipalaiduoti. Ramybė Tauleriui yra tai, ką Šventasis Raštas vadina savęs išsižadėjimu, savo paties valios atsisakymu ir atsidavimu Dievo valiai. Ji turi dinaminį aspektą ir reiškia judėjimą Dievo link.
Žmogus turi daug ką palikti, kad jam būtų gerai. Jis turi palikti blogį, užsispyrimą, savivalę. Tačiau ir tai, kas gera, jei tai trukdo pažangai. Nes gėris gali būti didesnio gėrio priešas ir kliudyti žmogui eiti savo keliu Dievo link. Tai Tauleris palygina su nuotaka, kuriai nuvelka senus drabužius ir nuprausia, kad „paskui dangiškasis Jaunikis apvilktų naujais, dailesniais drabužiais“ (198). Tauleris turi galvoje, kad seni drabužiai yra ne tik sutepti nuodėmių, bet ir „geri drabužiai, kuriuos nuotakai nuvelka tik todėl, kad jie yra seni“ (198). Taip pat turima omeny geros praktikos ir mažesnės dorybės, kurios turi būti pakeistos geresne praktika ir didesne dorybe.
Kiekvienam amžiui yra būdingos tam tikros išraiškos formos. Todėl žmogus negali beatodairiškai laikytis praktikos, kuri tiko jaunystėje. Ir jeigu išgyvenant vidurio amžiaus krizę ikišiolinė praktika atrodo išsikvėpusi ir nevaisinga, tai nėra todėl, kad iki šiol buvo vaikomasi neteisingų formų, bet kad Dievas per tai nori pasakyti, kad dabar reikia ieškoti kitų formų, kurios atitinka dabartinį dvasinio gyvenimo augimo lygį.
Tokiu būdu, tarkim, maldai galbūt reikia aukštesnio lygio. Užuot maldoje kalbėjęs ilgus, mane varginančius monologus, galėčiau mokytis nutilti Dievo akivaizdoje. Užuot skaitęs vis daugiau pamaldžių knygų, galbūt turiu tiesiog melstis. Ar reikalauju iš savęs vis naujų dvasinių patirčių ir religinių jausmų? Jeigu taip, tuomet mano užduotis – tapti visai paprastu prieš Dievą, gyventi Dievo akivaizdoje, apie tai daug nekalbant. Žmonės savo gyvenimo viduryje patenka į religinę krizę, nes tą užkariautojo ryžtą, kurio dėka pasiekė sėkmę profesiniame gyvenime, perkelia į religinį gyvenimą. Jie vaikosi vis naujų religinių patyrimų ir tokiu būdu nori susikrauti dvasinį turtą. Sausra ir nusivylimas malda yra ženklas, kad reikia baigti ieškoti šių Dievo patyrimų ir paleisti šį turto troškimą, prieš Dievą tampant visai paprastu. Svarbu visiškai atsiduoti Dievui, nuolatos nereikalaujant iš Jo tokių dovanų kaip ramybė, pasitenkinimas, saugumas, mėgavimasis tikėjimu.
Būti ramiam taip pat reiškia būti pasiruošusiam kentėti. Ramybė nereiškia poilsio, priešingai, turime iš rankų paleisti savo ramybę ir būti pasiruošę Dievo vedami per sunkumus. „Tikroji ramybė gimsta tada, kai sunkumai mus išgrynina.“ (216). Todėl reikia iškęsti sunkumus ir su jais susijusias kančias:
Lik su savimi ir nebėk į išorę, iškęsk ir nieko kito neieškok! Kai kurie žmonės bėga, kai patiria šį vidinį skurdą, ir vis ieško kažko kito, kad tik išvengtų sunkumų. Jie dejuoja ar klausia patarimo mokytojų ir yra dar labiau suklaidinami. Nedvejodamas lik prie to; po nakties nušvis šviesi diena, pasirodys saulės šviesa. (217)
Tauleris nuolatos kalba apie tai, kad žmogus negali pabėgti nuo sunkumų, turi išlaukti. Jis negali savo jėgomis išsivaduoti iš sunkumų. Žmogus negali nieko daugiau padaryti, kaip tik laukti, kol pats Dievas jį per sunkumus išves į naują dvasinį lygmenį. Reikia pasitikėti tuo, kad Dievas niekam neleis patirti sunkumų, jei per juos neketins suteikti ko nors gero. Svarbu pasitikėti Dievu ir būti pasirengusiam Jo vedimui, iš rankų paleisti vadžias, kad Dievas galėtų paimti už rankos.
Amžiaus vidurio krizei būdinga tai, kad pasikeitė vidinis vedimas. Nebe aš, bet Dievas turi mane vesti. Krizėje veikia Dievas, o man svarbu neužtverti kelio, kad Jis atliktų savo darbą.
Tauleris nepavargsta savo klausytojams aiškinti, kad krizę sukelia Šventoji Dvasia ir Ji veikia žmogaus gyvenimo sunkumuose. Taigi žmogaus užduotis yra netrukdyti šiam Dvasios veikimui,
kad pasiruoštų ir suteiktų jai vietą ir erdvę, ir ji galėtų pradėti savo darbą. Tai mažai kas daro: net ne tie, kurie dėvi dvasininko drabužius, bet tie, kuriuos Dievas tam išrinko.(180)
Tauleris labai vaizdingai aprašo sunkumus, per kuriuos Šventoji Dvasia perkeičia ir naujai sukuria žmogaus vidų. Taigi remdamasis Evangelijos pagal Matą 10 skyriaus 16 eilute, jis kalba apie gyvatės išmintį:
Kai ji pastebi, kad pradeda senti, raukšlėtis ir smirdėti, tada ieško vietos, kur vienas šalia kito guli du akmenys, prašliaužia pro siaurą tarpą taip, kad jai nusilupa visa sena oda, po kuria jau užaugusi naujoji oda. Lygiai taip pat žmogus turi padaryti su savo sena oda– tai yra su viskuo, ką turi iš prigimties, nesvarbu, ar tai gera, ar ne, bet iš tiesų pasenę ir sugedę; todėl reikia prašliaužti pro du šalimais gulinčius akmenis. (215)
Kad taptume brandesni ir pasiektume savo sielos gelmę, turime prasibrauti tarp dviejų akmenų, negalime nuolatos vaikytis naujų žmogiško ir dvasinio brendimo būdų. Tai tik bėgimas nuo sunkumų. Vieną kartą turime išdrįsti, net jeigu prarandame seną odą, net jeigu esame sužeidžiami ar apdraskomi. Apsisprendimas suvaržo. Tačiau neįveikę šio suvaržymo, nesubręstame ir neatsinaujiname. Išorinis žmogus turi būti sunaikintas, kad vidinis diena iš dienos atsinaujintų (Pgl. 2 Kor 4, 16).
Jei rimtai priimame Taulerio žodžius ir matome veikiant Dievą vidurio amžiaus krizėje, ji tampa nebegrėsminga ir nebepavojinga. Nebereikia jos bijoti. Priešingai, išvystame ją kaip pozityvią galimybę žengti pirmyn savęs ir Dievo link. Krizės metu leiskime Dievui mumyse veikti, nors gana dažnai Dievo veikimas yra skausmingas. Tuomet reikia iškęsti, pakelti tai, ką Dievas man siunčia, nepalūžtant viduje.
Šis pasirinkimas pareikalauja daug iš to, kuris buvo įpratęs viską laikyti savo rankose. Čia slypi pavojus, kad ir krizę norės suimti į savo rankas, pats aktyviai veikdamas ir norėdamas paspartinti vidinį procesą. Galbūt žmogus randa galimybę ir nori ją išnaudoti, griebdamasis ryžtingų priemonių ir atsikratydamas tradicinių formų. Tauleris perspėja dėl savavališko įsikišimo į Dievo veikimą – negalime trukdyti Dievui veikti, kai patiriame sunkumus ir sumaištį, negalime savo iniciatyva atsisakyti ikišiolinės praktikos, nebent tik tada, kai Dievas tam ragina:
Būdus ir dalykus, kurie žmogų dažniausiai viduje ir išoriškai skatina daryti gerus darbus ir mylėti Dievą, jis turi paleisti ne anksčiau, nei iki jie patys pasitrauks. (182)
Pamažu išmokime atsiduoti Dievo veikimui. Norime ir toliau patys planuoti savo gyvenimą ir veiklą, nes nepasitikime nieko neveikimu, bijodami paleisti vadžias iš savo rankų. Iki šiol buvo gera disponuoti savo gyvenimu ir jo formomis. Taigi norime ir toliau taip elgtis. Jei jaunam žmogui gerai lavintis ir kelti sau uždavinius, tai brandžioje senatvėje reikia iškęsti Dievą. Tokiu būdu reikia žingsnis po žingsnio dalyvauti Dievo valioje ir atsiduoti Dievo Apvaizdai. Tai reikalauja širdies atsidavimo.
