Vatikano bibliotekos pradininku laikomas penkioliktojo amžiaus vidury valdęs popiežius Mikalojus V, nors oficialų steigimo aktą pasirašė kiek vėliau popiežiavęs Sikstas IV.
Mikalojus V – iš šiaurės vakarų Italijos kilęs Tommaso Parentucelli – iki tapimo popiežiumi jau buvo pagarsėjęs kaip humanistas ir bibliofilas. Netrukus po to, kai buvo išrinktas į Petro sostą, jis nusprendė leisti to meto mokslininkams ir eruditams naudotis Vatikano rūmuose saugomų knygų rinkiniais, papildytais jo paties privačia kolekcija. Šiam tikslui buvo skirta viena Vatikano rūmų pirmojo aukšto menė. Šitaip 1451 m. gimė Vatikano biblioteka. Po dviejų dešimtmečių bibliotekai buvo suteiktas labiau apibrėžtas institucinis pavidalas. Jos tikslus ir veikimo taisykles apibrėžė 1475 m. popiežiaus Siksto IV paskelbta bulė „Ad decorem militantis Ecclesiae“. Po šimto metų buvo pastatytos naujos patalpos, kuriose biblioteka veikia iki mūsų dienų. Prieš du dešimtmečius buvo atliktas kapitalinis bibliotekos patalpų remontas, iškastos požeminės saugyklos, sutvirtintas šešioliktojo amžiaus pastatas, įrengta nauja oro kondicionavimo sistema, nutiestos naujos elektros ir skaitmeninių tinklų instaliacijos. Vienas rimčiausių ir ilgiausiai trukusių darbų buvo bibliotekos skaityklos – Siksto menės restauravimas.
Vatikano biblioteka tiesiogiai priklauso popiežiui, dėl to ji ir vadinama „apaštališkąja“ biblioteka. Tačiau kartu ji tarnauja ir visai Bažnyčiai. Kaip pažymėta steigimo bulėje, šios bibliotekos paskirtis – „brandinti tikėjimą ir būti Bažnyčios puošmena“, „tarnauti mokslo žmonėms“. Panaši ir Vatikano archyvo paskirtis. Jis dažnai ne visai teisingai vadinamas „slaptuoju“ archyvu. Lotynų kalbos būdvardis „secretum“ reiškia ne tik „slaptą“, bet visų pirma „asmeninį“, „privatų“. Vatikano archyve saugomi popiežių ir Šventojo Sosto institucijų veiklos dokumentai, tad savaime suprantama, kad prieiga prie jų yra apribota ir yra nustatyti chronologiniai cenzai. Šiuo metu istorikai gali naudotis medžiaga iki popiežiaus Pijaus XI mirties (1939 m. kovo). Veikiai turėtų būti prieinami ir Pijaus XII pontifikato dokumentai.
Bibliotekoje tokių apribojimų nėra, tačiau ir Vatikano biblioteka gali naudotis ne visi. Leidimai suteikiami tik mokslininkams (ne žemesnio rango kaip doktorantai), su savo aukštosios mokyklos ar mokslo institucijos rekomendacija. Visi per internetą gali naudotis bibliotekos katalogu ir užsisakyti pageidaujamų rankraščių ar leidinių fotokopijas.
Vatikano bibliotekos rinkiniai iš tiesų įspūdingo dydžio – daugiau nei pusantro milijono spausdintų knygų, devyni tūkstančiai inkunabulų, tai yra penkioliktajame amžiuje pagamintų ankstyvųjų spaudinių, dešimtys tūkstančių rankraščių – kodeksų, ritinių ir pavienių lapų. Pati brangiausia Vatikano bibliotekoje saugoma knyga yra Codex vaticanus – ketvirtojo amžiaus Biblija, beveik visas graikiškosios Septuangintos tekstas.
Prieš dešimtį metų prasidėjo Vatikano bibliotekos rankraščių ir inkunabulų skaitmeninimas. Fotografuojama labai aukštos skiriamosios gebos Hasselblad kameromis. Labai brangi ne tik aparatūra, bet ypač didelėms skaitmeninėms byloms saugoti reikalingos laikmenos. Darbas milžiniškas ir sunku prognozuoti, kada jis bus baigtas. Jau dabar daug suskaitmenintų dokumentų pavyzdžių – inkunabulųir manuskriptų –galima pasižiūrėti internete.
Bažnyčia, rūpindamasis savo istorijos saugojimu, tuo pačiu saugoja ir žmonijos istorinę atmintį, viename interviu sakė neseniai iš Vatikano bibliotekos ir archyvo vadovo posto pasitraukęs prancūzas arkivyskupas Jean-Louis Bruguès. Bažnyčia, kaip institucija, yra senesnė už visus universitetus, už visas politines sistemas, už daugelį miestų. Šia prasme, jos istorinė atmintis – tai ne tik jos pačios nuosavybė, bet visos žmonijos istorinio paveldo dalis. O juk atmintis – tai vienas svarbiausių dabartinės tapatybės veiksnių, viena sąlygų, lemiančių ateitį. Dėl to didžiulė amnezija, su kuria susiduria dabartinė kultūra, kelia labai rimtą grėsmę jos ateičiai. Atmintis yra pažangos sąlyga, sakė buvęs Vatikano bibliotekos ir archyvo vadovas. (JM / VaticanNews)
